Dionyzas iš Charakso I a. minėjo roksolanus kaip alanams giminingus kaimynus Volgos žemupyje. Teodoras Narbutas seniausią užuominą apie roksolanus kaip sarmatų padermės tautą tarp Dnepro ir Dauguvos sieja su 94 m. pr. Kr. Teodoras Narbutas priima nuomonę, kad prie Rhox ir Arhox upės šakų gyvenę alanai buvo vadinami Rhox-alanais, arba roksolanais.
Dėl tokio alanų galybės padidėjimo; ir jų išplitimo pradėta plytinčią į šiaurę nuo sarmatą klajoklių vietovių Europos dalį vadinti Alanija. Dionyzas iš Charakso mini alanus I krikščioniškosios eros amžiuje, vadindamas juos galinga tauta, turtinga arklių ir gyvenančia į šiaurę nuo šiandienio Kimburno, Dono ir Dnepro tarpupyje; jų kaimynai buvo jiems giminingi roksolanai, arba ai anai iš Vol gos žemupio. Tuomet jie ribojosi su gelonų ir budinu kraštu.
Tai, kad tie asai, arba osetinai, priklauso tai\npačiai genčiai kaip ir senovės alanai, aiškiausiai įrodė\nitalų Rytų senovės tyrinėtojas Ramusio2 3.\n51\nRos-alanai, Seniausia užuomina apie roksolanus, kaip\napie sarmatą padermės tautą, gyvenusią tarp Dnepro ir\nDauguvos, buvo 94 metais prieš Kristaus gimimą. Rokso-\nlanai, vadovaujami 'Pasijaus, Paiako sūnaus, padėjo ski\ntų karaliui Skilūrui kariauti su Ponio karaliumi Mitrida-\nhR.
Tyrinėtojas pamatė, jog Rhox ir Arhox, ki taip Ross ir Arass, yra du skirtingi pavadinimai, reiškian tys dvi atskiras šios upės šakas, išlikusias Azijos senie nose ir senuose padavimuose, kuriuos žino Pakubanės gyventojai. Taip pat teisinga nuomonė, jog alanai, gy venę prie šių šakų, buvo vadinami Rhox-alanais arba, anot mūsų rašybos, roksolanais. Tacitas rašo: „Roksolanai, sarmatą gentis, nugalėję dvi kohortas (romėnų), dideliu būriu įsiveržė į Meziją“1. Tai įvyko 72 mūsų eros metais, taigi dar iki tos epochos jie pasitraukė nuo Volgos ir veržėsi už Dunojaus. Vėliau jie minimi kalbant apie įvai rius istorinius įvykius, paskutinį sykį, anot Julijaus K.a pitolino, minimi romėnų istorijose, pasakojančiose apie Marko Antonijaus valdymą ir filosofą Antoniną, kai, su sijungę su alanais, peucinais ir kostobokais, nuolat pul dinėjo imperijos pasienį.
Saluros miesto Bitinijoje astronomai, panorę ištirti, ar gali gyventi žmonės septintojo dangaus- rato pabaigoje, — čia yra nepaprastai šaltas aštuntasis ratas, — išsiuntė keliau tojus tai patikrinti. Šie perėjo plačius Tartarijos kraštus, vėliau didelę slavų Roksolanijos valstybę ir per venedų bei alanų žemes pateko į Livoniją. Iš to krašto, dar gana toli nukeliavę vandens keliu, atsidūrė plačioje ir tuščioje žemėje, kuri neturėjo jokio nuolatinio pavadinimo, nes ją vadino tai Sargatia arba Sargaga, tai Getida arba Vatinla ir dar kitaip.