Netoli Dnepro atsitraukiantį Glinskį pasitiko šešiasdešimt tūkstančių maskvėnų. Narbutas Dnepro pakrantėse tarp Mogiliovo ir Rogačiovo mini daugybę milžinkapių ir juos sieja su skitais. Narbutas rašė, kad pelazgai ilgainiui plačiai pasklido Juodosios ir Viduržemio jūrų pakrantėse nuo Po ir Arno žiočių iki Dnepro ir Dono.
Glinskis, nutraukęs Minsko apgulą gal dėl sąžinės\npriekaištų, gal iš pagarbos karaliui, pirmiausia su savo\nkariais nužygiavo į Borisovą, o iš ten į Oršą, nedrįs\ndamas stoti į atvirą kovą veikiausiai dėl to, kad turė\njo per mažai karių. Jį atsitraukiantį atkakliai perse\nkiojo karalius. Netoli Dnepro Glinskį pasitiko šešios\ndešimtys tūkstančių maskvėnų.
Kad Pavyslio, Padneprio senieji gyventojai\nir kiti pildavo milžinkapius, dar ir Šiandien kiekvieną įtikina jų\nvaizdas. Išilgai Dnepro krantų, tarp Mogiliovo ir Rogačiovo,\nesama begalės šitokių kapų; atrodo, tarytum tas kraštas būtų\nbuvęs kažkokios milžiniškos tautos amžinos kapinės. Be abe\njo, tai buvo skitai, milžinkapių pylėjai, kurie virš savo mirusių\njų, neužkąsdami jų žemėje, supildavo kalnelius.
Būtent dėl šių priežasčių įvairios\npelazgų kartos perėjo į helenų tautą, ir iš pelazgų kal\nbos susiformavo graikų kalba.\n17\nPelazgai laikui bėgant* tapo didžiule tauta.1, laibai pla\nčiai pasklidusia Juodosios ir Viduržemio jūrų pakrantėse,\npradedant nuo Po ir Arno upių žiočių net iki Dnepro ir\nDono.
Anksčiau jau minėjome, kad skitai yra kone seniausia Europos tauta, kurios atėjimas iš Azi jos per Dono žemupį parodo Europos tautų kūdikystę. Jau 1540 metais prieš Kristaus gimimą jie buvo labai gausūs ir galingi, tuomet jiems priklausė Dnepro žiotys ir Tauridė1. Paskui jie paplito po visas Europos šalis kimbrų, keltų ir kitokiais pavadinimais.
Galima tik daryti gana tikėtiną prielaidą, kuri remia\nsi Ptolernėjo aprašymų nubraižytais žemėlapiais ir pa\nvadinimo panašumu su chionitais. Šie buvo Padneprės\nemporiumų graikų kolonistai, susigiminiavę su skitais ir\ngyvenę dešiniojoje Dnepro pakrantėje, kur yra Kijevas;\nkitapus Dnepro jų kaimynai buvo alanai. Turime istorinių\npadavimų, jog, kai persų karalius Saporas žiemojo kažkur\nprie Volgos vidurupio, imperatorius Julijonas, taip pat\nbuvęs prie Dunojaus vidurupio, siuntė pas jį žygūnus,\nkurie kėlėsi per Dneprą chionitų kolonijos teritorijoje, o\npo to keliavo toliau per alanų kraštą.
Priartinus mūsų tyrimus prie geografijos, pirmiausia reikia kreiptis ¡patarimo į istorijos tėvą. Herodotas ¡savo kelionės po Skitiją metu teiravosi apie gintaringas vietas; boristeniečiai, ariba Padneprės graikų kolonistai, jam pasakoję, jog šis produktas pasie kiąs juos iš šiaurės vakaruose esančios jūros. Bet turbūt dėl kažkokio ¡pirkliško pavydo jie tiksliai nenurodė nei vietos, iš kur jis gabenamas, nei kelio, kuriuo jį veždavo.