Netoli Dnepro atsitraukiantį Glinskį pasitiko šešiasdešimt tūkstančių maskvėnų.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 601
Glinskis, nutraukęs Minsko apgulą gal dėl sąžinės priekaištų, gal iš pagarbos karaliui, pirmiausia su savo kariais nužygiavo į Borisovą, o iš ten į Oršą, nedrįsdamas stoti į atvirą kovą veikiausiai dėl to, kad turėjo per mažai karių. Jį atsitraukiantį atkakliai persekiojo karalius. Netoli Dnepro Glinskį pasitiko šešios dešimtys tūkstančių maskvėnų.
Narbutas Dnepro pakrantėse tarp Mogiliovo ir Rogačiovo mini daugybę milžinkapių ir juos sieja su skitais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 372
Kad Pavyslio, Padneprio senieji gyventojai ir kiti pildavo milžinkapius, dar ir Šiandien kiekvieną įtikina jų vaizdas. Išilgai Dnepro krantų, tarp Mogiliovo ir Rogačiovo, esama begalės šitokių kapų; atrodo, tarytum tas kraštas būtų buvęs kažkokios milžiniškos tautos amžinos kapinės. Be abejo, tai buvo skitai, milžinkapių pylėjai, kurie virš savo mirusiųjų, neužkąsdami jų žemėje, supildavo kalnelius.
Narbutas rašė, kad pelazgai ilgainiui plačiai pasklido Juodosios ir Viduržemio jūrų pakrantėse nuo Po ir Arno žiočių iki Dnepro ir Dono.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 40
Būtent dėl šių priežasčių įvairios pelazgų kartos perėjo į helenų tautą, ir iš pelazgų kalbos susiformavo graikų kalba. 17 Pelazgai laikui bėgant* tapo didžiule tauta.1, laibai plačiai pasklidusia Juodosios ir Viduržemio jūrų pakrantėse, pradedant nuo Po ir Arno upių žiočių net iki Dnepro ir Dono.
Narbutas teigė, kad 1540 m. pr. Kr. skitams priklausė Dnepro žiotys ir Tauridė.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 50
Anksčiau jau minėjome, kad skitai yra kone seniausia Europos tauta, kurios atėjimas iš Azijos per Dono žemupį parodo Europos tautų kūdikystę. Jau 1540 metais prieš Kristaus gimimą jie buvo labai gausūs ir galingi, tuomet jiems priklausė Dnepro žiotys ir Tauridė1. Paskui jie paplito po visas Europos šalis kimbrų, keltų ir kitokiais pavadinimais.
Narbutas chionitus laikė Padneprės emporiumų graikų kolonistais, gyvenusiais dešiniajame Dnepro krante ties Kijevu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 102
Galima tik daryti gana tikėtiną prielaidą, kuri remiasi Ptolernėjo aprašymų nubraižytais žemėlapiais ir pavadinimo panašumu su chionitais. Šie buvo Padneprės emporiumų graikų kolonistai, susigiminiavę su skitais ir gyvenę dešiniojoje Dnepro pakrantėje, kur yra Kijevas; kitapus Dnepro jų kaimynai buvo alanai. Turime istorinių padavimų, jog, kai persų karalius Saporas žiemojo kažkur prie Volgos vidurupio, imperatorius Julijonas, taip pat buvęs prie Dunojaus vidurupio, siuntė pas jį žygūnus, kurie kėlėsi per Dneprą chionitų kolonijos teritorijoje, o po to keliavo toliau per alanų kraštą.
Narbutas pasakoja, kad Herodotui Padneprės graikų kolonistai sakę, jog gintaras juos pasiekdavęs iš šiaurės vakarų jūros.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 150
Priartinus mūsų tyrimus prie geografijos, pirmiausia reikia kreiptis ¡patarimo į istorijos tėvą. Herodotas ¡savo kelionės po Skitiją metu teiravosi apie gintaringas vietas; boristeniečiai, ariba Padneprės graikų kolonistai, jam pasakoję, jog šis produktas pasiekiąs juos iš šiaurės vakaruose esančios jūros. Bet turbūt dėl kažkokio ¡pirkliško pavydo jie tiksliai nenurodė nei vietos, iš kur jis gabenamas, nei kelio, kuriuo jį veždavo.
Narbutas aiškino, kad gelonų-budinų nepasiekė nuo Dnestro plūdusios skitams priešiškos tautos, nes jos neprasiskverbė į kairįjį Dnepro krantą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 201
Taigi protėvius tautos, kurios istoriją nagrinėjame, toliau tyrinėti pradėsime nuo jų išėjimo iš Skitijos, buvusios prie Dono. 206 Kalbėdami apie didžiosios, arba karalių valdomos, Skitijos nykimą, minėjome tai lėmusias priežastis, kurios tarsi neturėjo įtakos gelonų-budinų tautai, nes nuo Dnestro plūdusios skitams priešiškos tautos neprasiskverbė j kairiosios Dnepro pakrantės gilumą. Taip pat ir sarmatų slinkimas nuo Dono žemupio Dnepro link nągalėjo trikdyti ramybės tos tautos, kuri nuo seno gyveno su jais kaimynystėje; svarbiausi sarmatų žygiai buvo nukreipti tiesiai į Uždneprės šalį.
Narbutas kairiąją Dnepro pakrantę apibūdino kaip platų pavasario potvynių užliejamą slėnį su vasarą išdžiūstančiais ežerais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 377
Iš to darau išvadą, jog Gerų kraštas plytėjo abiejose Dnepro pakrantėse, kur viename plote sukaupta gana daug pilkapių, panašių į šen bei ten išmėtytus kapinynus, šio krašto vidurys yra Rogačiovas, kurio apylinkėse esama gausiausių pilkapių rinkinių. Kairioji Dnepro pakrantė sudaro lygumą, arba platų pavasario potvynių užliejamą slėnį; šiame slėnyje tęsiasi juosta šiandien sąnašų perskirtos įdubo-s, kur pavasario potvynių vandenys sudaro vasarą išdžiūstančius ežerus. Tų įdubų juostos buvo dugnas Dnepro įlankų, kurios kitados, kai pagrindinės upės vandens lygis buvo gerokai aukštesnis, tekėdavo visais metų laikais. Plytėjo ilga įlanka, arba kairioji Dnepro šaka, nusidriekusi nuo Beržūnos iki Dėslios žiočių, o priešais Kijevą, kairiojoje Dnepro pakrantėje, tyvuliavo įlankos ir įvairiai išmėtyti giliavandeniai ežerėliai1.
Narbutas rašė, kad senoji kairioji Dnepro šaka driekėsi nuo Beržūnos iki Desnos žiočių, o prie Kijevo buvo įlankų ir gilių ežerėlių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 377
Tų įdubų juostos buvo dugnas Dnepro įlankų, kurios kitados, kai pagrindinės upės vandens lygis buvo gerokai aukštesnis, tekėdavo visais metų laikais. Plytėjo ilga įlanka, arba kairioji Dnepro šaka, nusidriekusi nuo Beržūnos iki Dėslios žiočių, o priešais Kijevą, kairiojoje Dnepro pakrantėje, tyvuliavo įlankos ir įvairiai išmėtyti giliavandeniai ežerėliai1. Pagaliau Pripetė ten, kur ji dabar įteka į Padneprės slėnį, plaukė maždaug varsto atstumu savo slėniu lygiagrečiai su kairiąja Dnepro vaga ir sudarė jo dešiniąją, senų geografų vadinamą Borysthenis occidentale latus vagą, kuri įsiliejo priešais Desnos žiotis į kairiąją šaką ar kiek žemiau ir sudarė pagrindinę Dnepro vagą, žemiau Kijevo virstančią didele upe — tikruoju senovės Boristeniu.
Narbutas rašė, kad daugiausia Baltarusijos pilkapių buvo Dnepro vidurupyje nuo Sklovo apylinkių iki Pripetės žiočių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 381
Paprastai jos būva netoli gyvenviečių arba joms tinkamose vietose. Nors pilkapių pasitaiko visoje Baltarusijoje, tačiau daugiausia jų esti Dnepro vidurupyje, ypač kiek aukščiau Sklovo iki Pripetės žiočių, kairiojoje pakrantėje jie plyti palei senas Rusijos sienas su Lietuvos valstybe, dešiniojoje driekiasi už Borisovo apskrities net iki tikrosios Lietuvos. Daugiausia pilkapių aptinkama Drutės ir Beržūnos upių žemupio uždarame plote, o kairiojoje Dnepro pakrantėje nuo Mogiliovo Sašos upės link ir netoli jos žiočių.
Tačiau ži noma, kad Dnepro pakrantėje buvo tvirtovė, vadinama Chue, Chunnigard-, ji priklausė minėtai tautai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 102
Prajus** vėlgi kalba apie tą patį, žiūrėdamas į Ptolernėjo raštuose nubraižytą žemėlapį. Naruševičius, taip pat naudojęs tuos šaltinius, nėmaž neabejoja, kad Ptolernėjo chunai, kurių kolonija turėjusi būti ten, kur yra Kijevas, yra ta pati graikų-skitų gentis kaip ir Geniui, neva net atsikėlusi iš Chijo salos2. Tačiau žinoma, kad Dnepro pakrantėje buvo tvirtovė, vadinama Chue, Chunnigard-, ji priklausė minėtai tautai.
Iš čia, tęsdami kelionę į vakarus, atėjo į kairįjį krantą Pripetės, senovėje laikytos vakarine Dnepro šaka1, Pentikapo upe, kurios vandens baseinas jungėsi su Nemuno sistema (.21).
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 209
Iš čia, tęsdami kelionę į vakarus, atėjo į kairįjį krantą Pripetės, senovėje laikytos vakarine Dnepro šaka1, Pentikapo upe, kurios vandens baseinas jungėsi su Nemuno sistema (§21). Toliau, savo kelionėje nenutoldami nuo kairiojo' Pripetės kranto, pateko prie Maročės ir Punios žiočių. Šiose vietose keliaujanti tauta sustojo ir, kaip įtikėtina, kažkiek laiko gyveno ar paliko savo koloniją, kuri ten įsikūrė.
Iš to darau išvadą, jog Gerų kraštas plytėjo abie jose Dnepro pakrantėse, kur viename plote sukaupta ga na daug pilkapių, panašių į šen bei ten išmėtytus kapi nynus, šio krašto vidurys yra Rogačiovas, kurio apylin kėse esama gausiausių pilkapių rinkinių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 377
Iš to darau išvadą, jog Gerų kraštas plytėjo abiejose Dnepro pakrantėse, kur viename plote sukaupta gana daug pilkapių, panašių į šen bei ten išmėtytus kapinynus, šio krašto vidurys yra Rogačiovas, kurio apylinkėse esama gausiausių pilkapių rinkinių. Kairioji Dnepro pakrantė sudaro lygumą, arba platų pavasario potvynių užliejamą slėnį; šiame slėnyje tęsiasi juosta šiandien sąnašų perskirtos įdubo-s, kur pavasario potvynių vandenys sudaro vasarą išdžiūstančius ežerus. Tų įdubų juostos buvo dugnas Dnepro įlankų, kurios kitados, kai pagrindinės upės vandens lygis buvo gerokai aukštesnis, tekėdavo visais metų laikais. Plytėjo ilga įlanka, arba kairioji Dnepro šaka, nusidriekusi nuo Beržūnos iki Dėslios žiočių, o priešais Kijevą, kairiojoje Dnepro pakrantėje, tyvuliavo įlankos ir įvairiai išmėtyti giliavandeniai ežerėliai1.
Tų įdubų juos tos buvo dugnas Dnepro įlankų, kurios kitados, kai pa grindinės upės vandens lygis buvo gerokai aukštesnis, tekėdavo visais metų laikais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 377
Tų įdubų juostos buvo dugnas Dnepro įlankų, kurios kitados, kai pagrindinės upės vandens lygis buvo gerokai aukštesnis, tekėdavo visais metų laikais. Plytėjo ilga įlanka, arba kairioji Dnepro šaka, nusidriekusi nuo Beržūnos iki Dėslios žiočių, o priešais Kijevą, kairiojoje Dnepro pakrantėje, tyvuliavo įlankos ir įvairiai išmėtyti giliavandeniai ežerėliai1. Pagaliau Pripetė ten, kur ji dabar įteka į Padneprės slėnį, plaukė maždaug varsto atstumu savo slėniu lygiagrečiai su kairiąja Dnepro vaga ir sudarė jo dešiniąją, senų geografų vadinamą Borysthenis occidentale latus vagą, kuri įsiliejo priešais Desnos žiotis į kairiąją šaką ar kiek žemiau ir sudarė pagrindinę Dnepro vagą, žemiau Kijevo virstančią didele upe — tikruoju senovės Boristeniu.
Nors pilkapių pasitaiko visoje Baltarusijoje, tačiau daugiausia jų esti Dnepro vidurupyje, ypač kiek aukščiau Sklovo iki Pripetės žiočių, kairiojoje pakrantėje jie plyti palei senas Rusijos sienas su Lietuvos valstybe, de šiniojoje driekiasi už Borisovo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 381
Tokių kalvų kartais randama išsibarsčiusių laukuose, netgi sausose pievose po dvi, kelias, o kai kur jų esti labai daug netvarkingai išmėtytų įvairiomis kryptimis ir įvairaus dydžio: daugiausia vidutinių, mažiau mažų, o didelių nedaug, daugiausia stūkso atskirai, nuošaliau nuo kitų ar poromis. Paprastai jos būva netoli gyvenviečių arba joms tinkamose vietose. Nors pilkapių pasitaiko visoje Baltarusijoje, tačiau daugiausia jų esti Dnepro vidurupyje, ypač kiek aukščiau Sklovo iki Pripetės žiočių, kairiojoje pakrantėje jie plyti palei senas Rusijos sienas su Lietuvos valstybe, dešiniojoje driekiasi už Borisovo apskrities net iki tikrosios Lietuvos.
Narbutas teigia, kad VI amžiaus pradžioje Baltijos jūros pakrančių prekės pasiekdavo Dneprą.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 29
Netgi VI amžiaus pradžioje metai slinko ramiai, tad Pabaltijo tautos galėjo naudotis savo ryšiais su italais ir kitomis pietinėmis tautomis. Netgi abejonių negalėtų būti, kad Baltijos jūros pakrančių prekės tada pasiekdavo ir Dneprą, juk nebuvo tuo metu jokių didesnių kliūčių prekybai prie Juodosios jūros.
Pasak Teodoro Narbuto, viena orda užvaldė Dnepro žemupį ir pradėjo skverbtis į Krymą.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 159
Viena tokia orda užvaldė Dnepro žemupį ir ėmė brautis į Krymą.
Algirdas patraukė į Dnepro žemupį, o iš Podolės išvyti totoriai atsitraukė į kairįjį Dnepro krantą.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 159
kunigaikštį Kęstutį paliko saugoti sienas nuo kryžiuočių, pats patraukė į Dnepro žemupį. Totoriai, išvyti iš Podolės, iš tiesų atsitraukė į kairįjį tos upės krantą,
Maskvos valstybės siena vakaruose pasiekė Dnepro upę.
„Mes, Lietuva.“ LDK bajorija XVI a.
PDF 160
Maskvos valstybės siena vakaruose pasiekė Dnepro upę.
Vietiniai kairiosios Dnepro pakrantės prie Ki jevo stebėjimai rodo, kad ten judėjo žemės dėl drebėjimo arba vidinės priežasties.
Šiam teiginiui atskira vieša citata dar nesusieta.
Smolensko maršalas Petrikas buvo nuskandintas Dnepre.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 127
Paskui Smolenske kilo didelis maištas, smolenskiečiai sučiupo Smolensko maršalą Petriką 5 ir nuskandino Dnepre
Svajonė apie šį susijungimą, kaip gana taikliai spėja Krugas savo veikale apie rusų monetas, atsirado iš pa davimo apie slavų keliones iš Variagų jūros į Dneprą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 333
Svajonė apie šį susijungimą, kaip gana taikliai spėja Krugas savo veikale apie rusų monetas, atsirado iš padavimo apie slavų keliones iš Variagų jūros į Dneprą.
Šiandien ji vadinama Pečeros kalva, kuri stūk so čia pat prie Dnepro, be užutekių, graži ir patogi.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 375
Šiandien ji vadinama Pečeros kalva, kuri stūkso čia pat prie Dnepro, be užutekių, graži ir patogi
Iš to darau išvadą, jog Gerų kraštas plytėjo abie jose Dnepro pakrantėse, kur viename plote sukaupta ga na daug pilkapių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 377
Iš to darau išvadą, jog Gerų kraštas plytėjo abiejose Dnepro pakrantėse, kur viename plote sukaupta gana daug pilkapių, panašių į šen bei ten išmėtytus kapinynus, šio krašto vidurys yra Rogačiovas, kurio apylinkėse esama gausiausių pilkapių rinkinių. Kairioji Dnepro pakrantė sudaro lygumą, arba platų pavasario potvynių užliejamą slėnį; šiame slėnyje tęsiasi juosta šiandien sąnašų perskirtos įdubo-s, kur pavasario potvynių vandenys sudaro vasarą išdžiūstančius ežerus. Tų įdubų juostos buvo dugnas Dnepro įlankų, kurios kitados, kai pagrindinės upės vandens lygis buvo gerokai aukštesnis, tekėdavo visais metų laikais. Plytėjo ilga įlanka, arba kairioji Dnepro šaka, nusidriekusi nuo Beržūnos iki Dėslios žiočių, o priešais Kijevą, kairiojoje Dnepro pakrantėje, tyvuliavo įlankos ir įvairiai išmėtyti giliavandeniai ežerėliai1.
Pelazgai laikui bėgant tapo didžiule tauta.1, laibai pla čiai pasklidusia Juodosios ir Viduržemio jūrų pakrantėse, pradedant nuo Po ir Arno upių žiočių net iki Dnepro ir Dono.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 40
Pelazgai laikui bėgant* tapo didžiule tauta.1, laibai plačiai pasklidusia Juodosios ir Viduržemio jūrų pakrantėse, pradedant nuo Po ir Arno upių žiočių net iki Dnepro ir Dono
Narbutas teigė, kad jo laikų Dnepro vandens masė buvo perpus mažesnė negu senovėje, nors vaga išlaikė panašų plotį.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 377
Iš to darau išvadą, jog Gerų kraštas plytėjo abiejose Dnepro pakrantėse, kur viename plote sukaupta gana daug pilkapių, panašių į šen bei ten išmėtytus kapinynus, šio krašto vidurys yra Rogačiovas, kurio apylinkėse esama gausiausių pilkapių rinkinių. Kairioji Dnepro pakrantė sudaro lygumą, arba platų pavasario potvynių užliejamą slėnį; šiame slėnyje tęsiasi juosta šiandien sąnašų perskirtos įdubo-s, kur pavasario potvynių vandenys sudaro vasarą išdžiūstančius ežerus. Tų įdubų juostos buvo dugnas Dnepro įlankų, kurios kitados, kai pagrindinės upės vandens lygis buvo gerokai aukštesnis, tekėdavo visais metų laikais. Plytėjo ilga įlanka, arba kairioji Dnepro šaka, nusidriekusi nuo Beržūnos iki Dėslios žiočių, o priešais Kijevą, kairiojoje Dnepro pakrantėje, tyvuliavo įlankos ir įvairiai išmėtyti giliavandeniai ežerėliai1.
Narbutas teigia, kad kimbrai buvo įsikūrę prie Dnepro ir turėjo kolonijų Juodosios jūros vakarinėje pakrantėje.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 44
Jie buvo įsikūrę prie Dnepro ir turėjo didelių kolonijų Juodosios jūros vakarinėje pakrantėje, taip pat Dnepro ir Dnestro tarpupyje