Su tolimaisiais Europos pietumis, kur dar prieš Kristų graikai ir romėnai buvo sukūrę aukštą kultūrą, aisčiai galėjo turėti tik retų, atsitiktinių santykių (jie galėjo parduoti romėnų pirkliams nebent savo gražųjį gintarą).
Šiuos prietarus žinojo ir Lietuvos rusinai. Senovėje žalčių garbinimas buvo visuotinis: indai, chaldė- jai, egiptiečiai, persai, finikiečiai, graikai, romėnai, gotai ir dau gelis kitų tautų nebuvo laisvos nuo tų prietarų. Panašų į lietu vių elgesį su žalčiais Julijus Cezaris pastebėjo Pirėnų tautose9.
Senovės germanai nehervalai turėjo du dievaičius Alcius, amžinai jaunus, kurie buvo garbinami miškeliuose. Antikos laikų graikai ir romėnai Heraklį vadino Alkidu, Minervą - Al kidą. Jie taip pat turėjo atskiras dievybes, vadintas Alkidėmis.
Vis dėlto ši pastaba mūsų nesulaiko: eisime mūsų pasirinktu keliu, vildamiesi, kad ir mūsų pastangos bus nau dingos mūsų tėvynės istorijai. Šventoji ugnis Chaldėjai, persai, egiptiečiai, graikai, romėnai ir kiti kaip dievybę garbino ugnį. Gvebrai, ligi šiol išpažįstantys Zoroast- ro mokymą, įžiūri ugnyje Dievą, arba pasaulio visatos sielą, bet nemoka tos esybės pavadinti vardu.
33 Jau labai senais laikais graikai užmezgė santykius su Juodosios jūros pakrančių skitais. Sakoma, kad Neopto- lemas pirmasis pradėjo steigti pirmas pastovias graikų gyvenvietes, pirmiausia prie Dnestro, paskui ir prie Dnep- ro žiočių. Tai davė pradžią graikų emporiumams, arba prekyvietėms; jie jau VII amžiuje prieš Kristaus gimimą pradėjo klestėti ir vėliau virto tokiais turtingais kaip Olbija, Heraklėja, Chersonas ir kiti.
Padaugėjo nedorų žmonių būrių, pradėjo lietis kraujas ir ėmė veržtis nevaržomos aistros. Tuomet suklestėjo graikų kolonijos, kurios užgožė žlun gančius skitus. Bet tikras šių genčių žlugimas prasidėjo persų antpuolio prieš Skitiją metu.
39\nPo kurio laiko, 514 metais prieš Kristaus gimimą, kai\nskitai nė neketino žemintis, pats Darijus patraukė prieš\nIndatirą. Persų būriai įžengė į Europą ir, graikų sąjun\ngininkų remiami, brovėsi Dunojaus link. Kažkur prie\nšiandienės Isakčios jie persikėlė per šią upę tiltu, kuriam\npastatyti reikėjo daug darbo ir kurį saugoti patikėjo grai\nkams.