Anglai

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Vytauto rūpesčiu žemaičiai Karaliaučiuje sudarė sutartį su Ordinu, taigi Vytauto galia vėl sustiprėjo, ir didysis magistras, įsitikinęs, jog lietuvių pajėgos susiskaldžiusios, ėmė ruoštis į pakartotiną, bet daug reikšmingesnį žygį, kurio tikslas jau buvo ne tik apiplėšti Lietuvą, tačiau užimti jos sostinę ir įkurdinti ten Vytautą21. Kai rugpjūtį visa parengtis mūšiams Prūsijoj buvo baigta, dar atvyko savanorių iš Anglijos ir Prancūzijos, kurie, tų laikų papročiu, noriai eidavo kariauti su pagonimis, kur tik užgirdę jų esant. Tad, visuotinei tamsybei klestint, kryžiuočiai lengvai įkalbėjo tieką svetimtaučių, kad visa Lietuva iki šiol dar esanti pagonių šalis.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Tūkstančiui rinktinių anglų 21 To įsidėmėtino žygio į Vilnių aprašymą nepasirašę įdėjome į 1829 metų Dziennik Wileński Nr. 1. Dabartinis iš tiesų visiškai skiriasi nuo pirmesniojo, kurio klaidas stengėmės ištaisyti, remdamiesi naujais, vėliau aptiktais šaltiniais, būtent: F o i g t o naujai išleistos Prūsijos istorijos T. V ir pastabomis, kurias mums itin geranoriškai pareiškė mokslininkas Lietuvos istorijos žinovas Ignacas Onacevičius. 22 Miechovita, Strijkovskis ir K o j e 1 a v i č i u s klysta sakydami, esą žygio vadovavimas buvo pavestas Konradui Valenrodui, kurį jau tuo metu vadina didžiuoju magistru, kai Konradas Valenrodas 1382 metais, sekmadienį prieš Šv. Mykolą paskirtas Ordino didžiuoju maršalu, 1387 metais per Apreiškimo Marijai šventę tapo didžiuoju komtūru arba arkikomtūru, 1390 rugpjūčio 15 d., po didžiojo magistro Konrado Ciolnerio fon Rotenšteino mirties, - ir didžiojo magistro vietininku, iki pat kapitulos suvažiavimo, ir tik 1391 m. kovo 12 d. išrinktas didž. magistru; mirė 1393 m. liepos 25 d. 119 ## Puslapis 136 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS lankininkų, kurie išsilaipino Gdansko uostė, vadovavo Derbio grafas Henrikas, vyresnysis Lankasterio kunigaikščio Jono sūnus, kuris vėliau kaip Henrikas IV paveldėjo Anglijos sostą23.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Anglija, Škotija ir Prancūzija gerokai papildė saduodama 12 pūdų vaško: duodecem talenta cerae Pud dieta, de curia castri nostri Viln. singulis quatuor temporibus tria talenta solvi debent capitulo suprascripto etc [dvylika talentų vaško, vadinamų pūdais, iš mūsų Vilniaus pilies dvaro kiekvienais metais keturiskart po tris talentus privalo aukščiau aprašytai kapitulai mokėti]. Už tą dovį karalius įpareigoja kapitulą, kad jo sielos išganymo dėlei nustatytomis dienomis būtų atlaikomos mišios. Actum Vilnae, die dominico infra octavas Ascensionis Chr. Anno D-ni 1390. Sigillum appensile [ Aktuota Vilniuje, Kristaus Žengimo į dangų oktavoje, Viešpaties metais 1390. Prikabinamas antspaudas]. Ta privilegija buvo patvirtinta Žygimanto 11518 m. in conventu generali Brestensi [didžiajame Brastos konvente]. Paneriai - tai palivarkas ir kalnai, pavadinimą tokį gavę nuo to, kad išsidėstę prie upės, kuri seniau buvo vadinta Nerimi, dabar Vilija (Panerys). Lietuvoj labai paplitęs paprotys gyvenvietes prie upių vadinti, pridėjus prie upės pavadinimo priešdėlį -pa: pvz.: Paširvintys - nuo Širvintos upės; Pamerkys - nuo Merkio upės; Pamusiai - nuo Musės upės; Panevėžys - nuo Nevėžio; Padubysis - nuo Dubysos. 39 Valenrodas didžiuoju magistru išrinktas 1391 m. Verbų sekmadienį, tai yra kovo 12-ą, o mirė 1393 metų liepos 25-ą. 130 ## Puslapis 147 Il KNYGA vanoriais daugelį vokiečių riterių būrių, kurie, susirinkę Karaliaučiuje, prie riterių garbės puotos stalų40, valiodavo užmiršti apie sunkumus ir nesėkmes, patirtas per praėjusių metų žygį.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Arkikomtūro laiškas Romos - • 123 ## Puslapis 140 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS Patrankų, apie kurias neseniai buvo sužinota, baisūs padariniai bei anglų lankininkų narsa ir sumanumas, mūšiuose įgauti, lėmė Lietuvos patirtus didžiausius smūgius30. Siaubo pagautų žmonių kamšatis ir visur umaru besibraunantis, įsišėliojęs priešas atėmė iš vadų paskutinę galimybę išsigelbėti; netgi pats vyriausiasis vadas kunigaikštis Karigaila, į Aukštutinę pilį bėgęs gelbėtis, priešo užpultas ir neatpažintas, krito mūšio lauke nukautas, ilgam palikęs visus nežinioje apie savo likimą31.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Arkikomtūro laiškas Romos - • 123 ## Puslapis 140 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS Patrankų, apie kurias neseniai buvo sužinota, baisūs padariniai bei anglų lankininkų narsa ir sumanumas, mūšiuose įgauti, lėmė Lietuvos patirtus didžiausius smūgius30. Siaubo pagautų žmonių kamšatis ir visur umaru besibraunantis, įsišėliojęs priešas atėmė iš vadų paskutinę galimybę išsigelbėti; netgi pats vyriausiasis vadas kunigaikštis Karigaila, į Aukštutinę pilį bėgęs gelbėtis, priešo užpultas ir neatpažintas, krito mūšio lauke nukautas, ilgam palikęs visus nežinioje apie savo likimą31.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Vytauto rūpesčiu žemaičiai Karaliaučiuje sudarė sutartį su Ordinu, taigi Vytauto galia vėl sustiprėjo, ir didysis magistras, įsitikinęs, jog lietuvių pajėgos susiskaldžiusios, ėmė ruoštis į pakartotiną, bet daug reikšmingesnį žygį, kurio tikslas jau buvo ne tik apiplėšti Lietuvą, tačiau užimti jos sostinę ir įkurdinti ten Vytautą21. Kai rugpjūtį visa parengtis mūšiams Prūsijoj buvo baigta, dar atvyko savanorių iš Anglijos ir Prancūzijos, kurie, tų laikų papročiu, noriai eidavo kariauti su pagonimis, kur tik užgirdę jų esant. Tad, visuotinei tamsybei klestint, kryžiuočiai lengvai įkalbėjo tieką svetimtaučių, kad visa Lietuva iki šiol dar esanti pagonių šalis.

Šaltinis: Simonas Daukantas, Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių

Ant galų galo, nebgalėdami nė nuo ko geležies gauti, nemintą metuose 1340 Kęstučiui, didžiajam Lietuvos kunigaikščiui, ūkę valdant, išleido siuntinius^1432 į Anglijos žemę, kurie tenai su anglais padarė sandarą^1433 , kurioje sutarė, jog lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai, galės Anglijos žemėj prekioti ir gyventi, lygia dalia anglai galės Žemaičiuose ir Kalne gyventi ir prekioti.