Aukuras

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Ties ta puikiąja upe, laikantis senų tradicijų, kronikininkų perduotų, slėnyje, kur nuo senovės augo ąžuolai, kur dabar stovi katedra, iki krikščioniškojo tikėjimo įvedimo ir visą epochą gal iki Gedimino, degė amžinoji ugnis, vadinta Gabija, - dievaičio Perkūno garbei. Ją saugojo ir kurstė žyniai, o jų vyriausiasis Krivių Krivaitis buvo pranašas, o Lietuvos kūrimosi metu gal buvo paprastų ir laisvų žmonių vienas vadų ir patriarchų. Tas slėnis, vadintas Šventaragio, buvo skirtas aukurui, ant kurio pagal lietuvių pagonių papročius degindavo mirusiųjų kūnus; ant jų ne kartą iškilmingai būdavo atiduoti ugniai Lietuvos kunigaikščių palaikai kartu su ištikimu tarnu, šunimis ir žirgu, išbandytu mūšiuose7.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Tačiau Vilniaus istorija prasideda tik 1321 metais, kai Gediminas, Vytenio įpėdinis, Lietuvos ir Rusios valdovas, torių. Juk lotynų kalba Rogum v. Rogus, reiškia Aukurą, vietą deginti ir laidoti mirusiųjų kūnams. Betgi lietuviai nemokėjo lotyniškai.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Ir ta lietuvė, kuri, anot legendos, turėjusi visą amžių tarnauti dievams, pasitraukusi nuo jų aukuro į šeimos židinį, išaugino Lietuvai nemažame savo vaikų būryje didelį vyrą — Vytautą. Negalima ginčyti istorikų nuomonės, kad Birutė esanti ne visų Kęstučio vaikų motina.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Aukurai, ragai (Roha)21 2 Senovės žmonių aukurai - tai tam tikro aukščio pakilesnės vietos atviroje aikštėje, miškuose arba šventykloje, neturinčioje stogo; šiame paaukštėjime, atstojančiame pakopas, buvo pusės žmogaus ūgio ugniavietė. Kunigai, stovėdami ant pakopų, šioje ugniavietėje degino aukas. Senovės egiptiečiai, graikai, romėnai statė prabangius ir didingus aukurus, paskirtus skyrium įvairiems dievams. O lietuviai dėl savo vargingo paprastumo turėjo primityvius ir nepuošnius aukurus, išskyrus kai kuriuos, buvusius Perkūno šventyklose.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Taip pat buvo tam tikrų didelių akmenų-aukurų, paskirtų dievams, - tai matėme iš straipsnio „Ganiklis“. Apie panašų deivės Velionos aukurą kalbėsime straipsnyje „Kapai“. Dievo Perkūno šventyklos aukurą aprašysime straipsnyje „Šventyklos“.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Lietuvos ir Prūsijos archeologų surinkti duomenys patikslina Strijkovskio paminėtą faktą; ant to kalno stovėjęs Praurimės aukuras, kuriame degusi Amžinoji ugnis, saugota vaidilučių. Patys kryžiuočiai tą vietą visuomet palikdavo neliestą: viena, tikėdami kažkokiais pranašavimais, antra, dėl tos ugnies, degančios kiekvieną naktį, naudingumo jūrininkams.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Taip pat pasakoja, kad Aleksoto priemiestyje, ant vieno kalno, stovėjusi šventykla arba aukuras, skirtas meilės dievybėms.