Šventaragio slėnyje buvęs aukuras buvo skirtas mirusiųjų kūnams deginti pagal lietuvių pagonių papročius.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 34
Ties ta puikiąja upe, laikantis senų tradicijų, kronikininkų perduotų, slėnyje, kur nuo senovės augo ąžuolai, kur dabar stovi katedra, iki krikščioniškojo tikėjimo įvedimo ir visą epochą gal iki Gedimino, degė amžinoji ugnis, vadinta Gabija, - dievaičio Perkūno garbei. Ją saugojo ir kurstė žyniai, o jų vyriausiasis Krivių Krivaitis buvo pranašas, o Lietuvos kūrimosi metu gal buvo paprastų ir laisvų žmonių vienas vadų ir patriarchų. Tas slėnis, vadintas Šventaragio, buvo skirtas aukurui, ant kurio pagal lietuvių pagonių papročius degindavo mirusiųjų kūnus; ant jų ne kartą iškilmingai būdavo atiduoti ugniai Lietuvos kunigaikščių palaikai kartu su ištikimu tarnu, šunimis ir žirgu, išbandytu mūšiuose7.
Lotyniškas žodis „rogus“ reiškė aukurą, skirtą mirusiųjų kūnams deginti ir laidoti.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 35
Tačiau Vilniaus istorija prasideda tik 1321 metais, kai Gediminas, Vytenio įpėdinis, Lietuvos ir Rusios valdovas, torių. Juk lotynų kalba Rogum v. Rogus, reiškia Aukurą, vietą deginti ir laidoti mirusiųjų kūnams. Betgi lietuviai nemokėjo lotyniškai.
Pasak legendos, Birutė pasitraukė nuo dievų aukuro į šeimos židinį ir išaugino Vytautą.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 24
Ir ta lietuvė, kuri, anot legendos, turėjusi visą amžių tarnauti dievams, pasitraukusi nuo jų aukuro į šeimos židinį, išaugino Lietuvai nemažame savo vaikų būryje didelį vyrą — Vytautą. Negalima ginčyti istorikų nuomonės, kad Birutė esanti ne visų Kęstučio vaikų motina.
Narbutas aukurą aprašo kaip pakilesnę vietą atviroje aikštėje, miškuose arba bestogėje šventykloje su pusės žmogaus ūgio ugniaviete.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 242
Aukurai, ragai (Roha)21 2 Senovės žmonių aukurai - tai tam tikro aukščio pakilesnės vietos atviroje aikštėje, miškuose arba šventykloje, neturinčioje stogo; šiame paaukštėjime, atstojančiame pakopas, buvo pusės žmogaus ūgio ugniavietė. Kunigai, stovėdami ant pakopų, šioje ugniavietėje degino aukas. Senovės egiptiečiai, graikai, romėnai statė prabangius ir didingus aukurus, paskirtus skyrium įvairiems dievams. O lietuviai dėl savo vargingo paprastumo turėjo primityvius ir nepuošnius aukurus, išskyrus kai kuriuos, buvusius Perkūno šventyklose.
Taip pat buvo tam tikrų didelių akmenų-aukurų, paskirtų dievams, - tai matėme iš straipsnio „Ganiklis“.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 242
Taip pat buvo tam tikrų didelių akmenų-aukurų, paskirtų dievams, - tai matėme iš straipsnio „Ganiklis“. Apie panašų deivės Velionos aukurą kalbėsime straipsnyje „Kapai“. Dievo Perkūno šventyklos aukurą aprašysime straipsnyje „Šventyklos“.
Lietuvos ir Prūsijos archeologų surinkti duomenys patiks lina Strijkovskio paminėtą faktą; ant to kalno stovėjęs Praurimės aukuras, kuriame degusi Amžinoji ugnis, saugota vaidi lučių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 155
Lietuvos ir Prūsijos archeologų surinkti duomenys patikslina Strijkovskio paminėtą faktą; ant to kalno stovėjęs Praurimės aukuras, kuriame degusi Amžinoji ugnis, saugota vaidilučių. Patys kryžiuočiai tą vietą visuomet palikdavo neliestą: viena, tikėdami kažkokiais pranašavimais, antra, dėl tos ugnies, degančios kiekvieną naktį, naudingumo jūrininkams.
Narbutas pasakoja, kad Aleksoto priemiestyje stovėjo aukuras, skirtas meilės dievybėms.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 158
Taip pat pasakoja, kad Aleksoto priemiestyje, ant vieno kalno, stovėjusi šventykla arba aukuras, skirtas meilės dievybėms.
Lietuviai turėjo primityvius ir nepuošnius aukurus, o kai kurie aukurai buvo Perkūno šventyklose.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 241
Senovės žmonių aukurai - tai tam tikro aukščio pakilesnės vietos atviroje aikštėje, miškuose arba šventykloje, neturinčioje stogo; šiame paaukštėjime, atstojančiame pakopas, buvo pusės žmogaus ūgio ugniavietė. Kunigai, stovėdami ant pakopų, šioje ugniavietėje degino aukas. Senovės egiptiečiai, graikai, romėnai statė prabangius ir didingus aukurus, paskirtus skyrium įvairiems dievams. O lietuviai dėl savo vargingo paprastumo turėjo primityvius ir nepuošnius aukurus, išskyrus kai kuriuos, buvusius Perkūno šventyklose.
Užsodinę riterį ant žirgo, apvesdavo tris kartus aplink aukojamąjį aukurą; tada, įvedę tarp keturių stulpų, įkastų į žemę, raitelį ir žirgą surišdavo grandinėmis, apdėdavo dervin gomis ir sausomis malkomis aukščiau riterio galvos, kad jo nė nebūtų matyti.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 315
Užsodinę riterį ant žirgo, apvesdavo tris kartus aplink aukojamąjį aukurą; tada, įvedę tarp keturių stulpų, įkastų į žemę, raitelį ir žirgą surišdavo grandinėmis, apdėdavo dervingomis ir sausomis malkomis aukščiau riterio galvos, kad jo nė nebūtų matyti, pagaliau padegdavo.
Ji taip pat turėjo jai skirtus savus aukurus įvairiose vietose, upės pakran tėse, pirmiausia vietovėje, vadintoje Kernave, kur buvo ir Neriškių miškas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 150
Ji taip pat turėjo jai skirtus savus aukurus įvairiose vietose, upės pakrantėse, pirmiausia vietovėje, vadintoje Kernave, kur buvo ir Neriškių miškas. Žvejai ir sielininkai, sukūrę laužą iš sakingų medžių, ten degindavo tam tikras aukas“.