Narimantas

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Vytautas įniršo ir, apgailestaudamas, kad visas šis žygis sužlugo, be to, nevaliodamas kitaip išlieti bejėgio pykčio, pasielgė su belaisviu Narimantu pikčiau nei laukinis. Jį pakorė gretimoje pievoje už kojų ant guobos šakos, taip pakorė, kad kūną galėtų kliudyti apsuptųjų sviediniai bei strėlės, o vėliau pats savo ranka iš lanko pribaigė. Galop, netekęs vilties užkariauti pilis, praradęs daug savo vyrų, be kiN ie k o n e p e š ę s, su g iįta ko, savo brolį Tautvilą bei žta į Prūsiją Algardą, Hohenšteino grafą, nutraukė nieko nepešęs apsiaustį, trukusią nuo birželio 24 ligi spalio 1 dienos, ir su visa kariuomene sugrįžo į Prūsiją.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Tokia kaimynystė, ko gero, buvo ne iš maloniųjų. Siekdamas padaryti tam galą, Lietuvos didysis kunigaikštis Narimantas apie 1268 metus įsiveržė su kariuomene į jotvingių Polesę ir privertė gyventojus priimti jo paskirtą valdovą. Juo tapo tikras Narimanto brolis Traidenis, kuris buvo Jotvingijos ir Dainavos kunigaikštis su priklausomybės nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir tam tikros duoklės mokėjimo pareiga.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Narimantas nenorėjo taip spręsti valstybės reikalų, kad broliai galėtų jam prikaišioti, jog sprendžia perdaug griežtai: dėl savo sprendimo jis nenorėjo vienas pats susilaukti visuotinės neapykantos. Todėl jis nieko neveikė savo valia, be tarybos, pasiryžęs, gausių tarėjų paremiamas, švelninti savo sprendimus. Jeigu jis vienas, remdamasis aukščiausiąja teise, būtų ką įsakęs, tie įsakymai būtų galėję skatinti brolių ir valdinių nepasitenkinimą.

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

Didysis kunigaikštis Narimantas pasiėmė sau žmoną minėto livoniečio Fledro dukterį, jo brolis Daumantas vedė antrąją to paties Fledro 21 dukterį. Praėjus nemaža laiko, Utenos kunigaikščio Daumanto žmona ėmė sirguliuoti ir pasimirė. Didysis kunigaikštis Narimantas, išgirdęs apie savo brolienės mirtį ir pats ne itin tvirtai jausdamasis, labai liūdėjo ir pasiuntė žmoną pas savo brolį Daumantą pareikšti užuojautos.

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

Ir kai jo sūnus Rimantas išaugo į savo metus, jo tėvas Traidenis atidavė jį Levui Mstislavičiui, įkūrusiam miestą, pagal jo vardą pavadintą Lvovu 3, kad išmokytų rusų kalbos. Gyvendamas pas kunigaikštį Levą, Rimantas išmoko rusiškai kalbėti, ir jam patiko krikščionių tikėjimas. Priėmęs krikštą, jis suprato, kad šis gyvenimas nieko nevertas, ir, atsisakęs gyvenimo, tapo vienuoliu; ir jam buvo duotas Lauro vardas4.

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

Ir, bevaldant didžiajam kunigaikščiui Traideniui, didysis kunigaikštis Daumantas, atžygiavęs iš Pskovo, užėmė Polocko miestą ir ėmė kunigaikščiauti Pskove ir Polocke *. Jam buvo labai gaila, kad jo jaunesnysis brolis Traidenis tapo Lietuvos viešpačiu, ir ėmė galvoti, kaip čia jį nugalabijus. O tuo metu, valdant Traideniui, pasimirė abu jo broliai, kunigaikštis Alšys ir kunigaikštis Giedrius.

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

Didysis kunigaikštis Narimantas pasiėmė sau žmoną minėto livoniečio Fledro dukterį, jo brolis Daumantas vedė antrąją to paties Fledro 21 dukterį. Praėjus nemaža laiko, Utenos kunigaikščio Daumanto žmona ėmė sirguliuoti ir pasimirė. Didysis kunigaikštis Narimantas, išgirdęs apie savo brolienės mirtį ir pats ne itin tvirtai jausdamasis, labai liūdėjo ir pasiuntė žmoną pas savo brolį Daumantą pareikšti užuojautos.