Martynas iš Golino – XIII–XIV amžių sandūroje Prūsijos ordino aplinkoje veikęs karys ir „krikščioniškasis plėšikautojas“, minimas Petro Dusburgiečio kronikoje. Jis žygiuodavo su Rudino, o vėliau – Karaliaučiaus broliais, veikdamas Ordino labui. Viename Sūduvos žemės kaime Martynas su kitais vyrais vakaro prietemoje užpuolė gyventojus, pirtyje nukovė dešimt vyrų, pagrobė gyvulių bei turto ir išsivarė moterų bei vaikų į nelaisvę. Kitu epizodu jis, Rudino brolių įsakytas, su septyniolika kovos draugų vijosi Lenkijoje plėšikavusius prūsus. Pasakojime Martyno veiksmų motyvu tampa ir asmeninė tragedija: prūsų nelaisvėje žiauriai nužudyta nėščia jo sesuo, todėl jis įsiplieskė neapykanta ir vėliau keršijo. Prie Bugo jis su bendražygiais užpuolė prekių laivą, nužudė upeivius, nuplukdė laivą į Torunę ir pasidalijo pelną.
Apie tą patį Tas pats Martynas ir būrelis kitų vyrų kartą vėl priėjo vieną Sūduvos žemės kaimą ir vakaro prietemoje, kai vieni maudėsi pirtyje, antri vakarieniavo, o treti ėjo visokias tarnybas, jį užpuolė, o visus žmones išžudė. Martynas nukovė 10 vyrų pirtyje, pagrobė arklių, gyvulių bei kitko ir išsivarė į nelaisvę moteris bei vaikus. 200 (195).
Apie tą patį Tas pats Martynas su keliais savo bendrais patraukė link Lietuvos ir, tris kartus persikėlęs per patvinusius vandenis, priėjo upę, vardu Bugas, o ten pamatė plaukiantį pasroviui ir prikrautą prekių laivą, paskui kurį slaptai ir leidosi; kai upeiviai papietavę sugulė pokaičio, Martynas juos užpuolė su savo bendrais, visus išžudė, džiūgaudamas įsibrovė į laivą ir jį atplukdė į Torunės miestą, kur jie, pardavę laivą su prekėmis, kiekvienas gavo po 20 markių dalies.
Nemaža žinių galėjo pateikti ir „krikščioniškieji plėšikautojai“ (latrunkuliai), veikę Ordino labui. Iš jų pažymėtinas Martynas iš Golino, traukdavęs į žygį su Rudino, o vėliau su Karaliaučiaus broliais (III, 156—157, 198—199, 228—229) ir kt. Daug žinių galėjo duoti ir Ordinui paklusę prūsai, ypač kilmingieji, buvę vadai, gerai pažinoję teritoriją, kelius ir žmones (III, 74, 223). Štai pirmosiose kovose prieš Ordiną žuvusio Pipino sūnus Mata tarnavo vėliau Ordinui, jo anūkai ir proanūkiai minimi dar XIV a. viduryje134.
Tuo metu vienas lietuvis, vardu Pelužis, įžeistas savo viešpaties [a domino suo], vieno kunigaikščio, kuris savo karalystėje buvęs nelyginant antras asmuo po Lietuvos karaliaus524, atvyko pas Sembos žemės brolius; jo paprašytas Karaliaučiaus komtūras paskyrė jam į bendrus Martyną iš Golino, Konradą, pravarde Velnias, ir dar vieną [vyrą], vardu Stavimėlas, bei 20 kitų narsių vyrų, labai įgudusių plėšikauti; šie visi drauge su juo ir patraukė su ginklu rankose atkeršyti už patirtas skriaudas.
Nemaža žinių galėjo pateikti ir „krikščioniškieji plėšikautojai“ (latrunkuliai), veikę Ordino labui. Iš jų pažymėtinas Martynas iš Golino, traukdavęs į žygį su Rudino, o vėliau su Karaliaučiaus broliais (III, 156—157, 198—199, 228—229) ir kt. Daug žinių galėjo duoti ir Ordinui paklusę prūsai, ypač kilmingieji, buvę vadai, gerai pažinoję teritoriją, kelius ir žmones (III, 74, 223). Štai pirmosiose kovose prieš Ordiną žuvusio Pipino sūnus Mata tarnavo vėliau Ordinui, jo anūkai ir proanūkiai minimi dar XIV a. viduryje134.
Vargu ar kas galėtų nuodugniai papasakoti, kokie nuostabūs ir nepaprasti buvę žygiai krikščionių plėšikautojų, būtent: Martyno iš Golino, Konrado, vardu Divelis, kito [vyro], vadinamo Štaubemeliu, Kudaro iš Sūduvos, Nakaimo iš Pagudės ir daugybės kitų. Tas Martynas su 4 vokiečiais ir 11 prūsų užgrobė vieną kaimą Sūduvos žemėje, išžudydamas ar išsivarydamas į nelaisvę žmones. Grįždamas atgal, jis ilgainiui priėjo tokią vietą, kur, nekreipdamas dėmesio į pavojus, sėdo su savo bendrais už skobnies po visų rūpesčių ramiai papietauti; staiga juos užpuolė priešai ir nužudė keturis jo bendrus vokiečius, o kiti išbėgiojo palikę visus turimus ginklus bei visą maistą.
Vargu ar kas galėtų nuodugniai papasakoti, kokie nuostabūs ir nepaprasti buvę žygiai krikščionių plėšikautojų, būtent: Martyno iš Golino, Konrado, vardu Divelis, kito [vyro], vadinamo Štaubemeliu, Kudaro iš Sūduvos, Nakaimo iš Pagudės ir daugybės kitų. Tas Martynas su 4 vokiečiais ir 11 prūsų užgrobė vieną kaimą Sūduvos žemėje, išžudydamas ar išsivarydamas į nelaisvę žmones. Grįždamas atgal, jis ilgainiui priėjo tokią vietą, kur, nekreipdamas dėmesio į pavojus, sėdo su savo bendrais už skobnies po visų rūpesčių ramiai papietauti; staiga juos užpuolė priešai ir nužudė keturis jo bendrus vokiečius, o kiti išbėgiojo palikę visus turimus ginklus bei visą maistą.