Lietuvos istorijos žinių lobynas
Vieta
6 teiginiai7 įrašai12 ryšių
Vikipedijos įžanga
Volga (rus. Волга, tot. Идел, mord. Рав, mar. Юл; antikos laikais vadinta Ra, viduramžiais – Itilis) – ilgiausia Europos upė europinėje Rusijos dalyje. Upės ilgis 3530 km (iki vandens saugyklų pastatymo – 3690 km). Tai pagrindinė upių laivybos arterija Rusijoje. Su Baltijos jūra Volga susisiekia kanalais.
Šaltinis: Vikipedija
Pagal publikuotus šaltinius
Volga – upė, minima kaip vienas iš pietų kryptimi vedusių vandens kelių. Pasak Narbuto, senovėje skandinavų kelias iš Baltijos jūros galėjo vesti per Nevo upę ir Ladogos ežerą pas Pailmenės slavus, o iš ten prekės iš Britanijos ir Estijos buvo gabenamos Volgos, Dono ir Dnepro upėmis. Volga taip pat buvo svarbi karinių susidūrimų erdvė: Kerim Berdis su kariuomene netoli jos ryžtingai užpuolė savo brolį Jerim Berdį. Narbutas teigia, kad po kelių pralaimėjimų poloviečiai apie 1127 metus buvo priversti pasitraukti už Volgos, kur, jo pasakojimu, vėliau davė pradžią daugeliui totoriais vadintų ordų.
Šaltinis: lietuvosistorija.eu
Tačiau Kerim Ber dis nė trupučio nesutriko, drąsos jam teikė prisimini mai apie ankstesnę pergalę. Jis ryžtingai užpuolė su kariuomene brolį netoli Volgos. Jerim Berdis mielai pritarė savo krašto žmonių norui pirmiesiems stoti į kovą.
Šaltiniais pagrįsti bruožai
| Savybė | Aprašymas | Laikas / kontekstas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Fiziniai bruožaiŠaltinių nesutarimas |
|
| |
| Paskirtis |
|
|
Patikrinti teiginiai
Kerim Berdis netoli Volgos su kariuomene ryžtingai užpuolė savo brolį Jerim Berdį.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Tačiau Kerim Berdis nė trupučio nesutriko, drąsos jam teikė prisiminimai apie ankstesnę pergalę. Jis ryžtingai užpuolė su kariuomene brolį netoli Volgos. Jerim Berdis mielai pritarė savo krašto žmonių norui pirmiesiems stoti į kovą.
Volgą Narbutas mini pasakodamas padavimą, kad persų karalius Saporas žiemojo prie jos vidurupio, o Julijono žygūnai keliavo per alanų kraštą.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Šie buvo Padneprės emporiumų graikų kolonistai, susigiminiavę su skitais ir gyvenę dešiniojoje Dnepro pakrantėje, kur yra Kijevas; kitapus Dnepro jų kaimynai buvo alanai. Turime istorinių padavimų, jog, kai persų karalius Saporas žiemojo kažkur prie Volgos vidurupio, imperatorius Julijonas, taip pat buvęs prie Dunojaus vidurupio, siuntė pas jį žygūnus, kurie kėlėsi per Dneprą chionitų kolonijos teritorijoje, o po to keliavo toliau per alanų kraštą. Tai pasakoja Amianas Marcelinas1.
Narbutas pasakoja, kad po kelių pralaimėjimų poloviečiai apie 1127 m. buvo priversti pasitraukti už Volgos.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Tik 1101 metais Vladimiras Monomachas laimėjo didelę pergalę prieš poloviečius prie Sutenio. Dar kelis kartus smarkiai sumušti, galop po 1121 metais patirto iš graikų sutriuškinimo buvo priversti apie 1127 metus pasitraukti už Volgos. Ten jie, be abejonės, davė pradžią daugeliui ordų, vėliau pavadintų totoriais.
Tai buvo didelė, plačiai pasklidusi tauta, nes jos kolonijos driekė si beveik nuo Kaukazo per Volgą ir į vakarus net iki Dono.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
jų kilo 1 i d a i, sikelai, makedonai, tesalai ir daug kitų tautų. 19 O į pietryčius nuo mūsų, Juodosios jūros pakrantėse ir prie vandenų, sruvenančių į ją iš Europos, išplito tos pačios atšakos labai įvairiai vadinamų smulkesnių gen 41 čių: ilyrų, mezų, penų, getų, dakų; jos pasitraukė toliau į šiaurę ir atsirado iš tų arba iš pagrindinio kamieno, pavyzdžiui, iš tisagetų, masagetų, gelonų. Iš pradžių jos visos palaikė glaudžius ryšius ir bendrai gynė savo saugumą. Pirmykštėje žmonių visuomenėje tautos sunkiai pakęsdavo šalia savęs svetimos giminės ir kalbos žmones, o gentainių pagalbą ir abipusę draugystę labai brangino; tai rodo pavyzdžiai tautų, išlikusių bendruomeninio gyvenimo kūdikystės lygio ir atrastų mūsų amžiais. Minėtų pelazgų palikuonių turėjo būti ant kairiojo Dono vidurupio kranto. Tai mini ir Herodotas*, teigdamas, kad tisagetai gyvenę toliau į šiaurę, už gelonų gyvenamo krašto. 20 Apie kolchus ir Kolchidę. Šioms tolimos senovės epochoms priskirtina ir kolchų tauta, nors ji gerokai vėliau už pelazgus atsikėlė iš Azijos gilumos į kraštus, esančius į šiaurę nuo Kaspijos ir Juodosios jūrų. Tai buvo didelė, plačiai pasklidusi tauta, nes jos kolonijos driekėsi beveik nuo Kaukazo per Volgą ir į vakarus net iki Dono
Gal senų seniausiais laikais skandinavai kitu keliu iš Baltijos jūros patekdavo į Nevo-s upę ir Ladogos ežerą, o iš ten — pas Pailmenės slavus, kurie iš Britanijos ir Es tijos atgabentas prekes sugebėdavo pergabenti į pietus Volgos, Dono ir Dnepro upėmis.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Gal senų seniausiais laikais skandinavai kitu keliu iš Baltijos jūros patekdavo į Nevo-s upę ir Ladogos ežerą, o iš ten — pas Pailmenės slavus, kurie iš Britanijos ir Estijos atgabentas prekes sugebėdavo pergabenti į pietus Volgos, Dono ir Dnepro upėmis.
Nera arba Vera ežeras Jaroslavlio gubernijoje nulieja vandenis į Volgą.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Rusijoje, Jaroslavlio gubernijoje, Nera, arba Vera ežeras, kurio perimetras 10 mylių, nulieja vandenis į Volgą.
Struktūruoti ryšiai
Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.
| Šaltinis | Autorius / metai | Teiginiai | Citatos ir paminėjimai |
|---|---|---|---|
| Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.) | — | 4 | 5 |
| Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.) | — | 1 | 1 |
| Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.) | — | 1 | 1 |