Lietuvos istorijos žinių lobynas
Vieta
6 teiginiai7 įrašai12 ryšių
Šaltiniai ir citatos
Visi 6 objekto teiginiai. Su kiekvienu teiginiu susietos citatos ir šaltiniai atveriami pačiame teiginyje.
Grįžti į objekto apžvalgą1–6 iš 6 teiginių
Kerim Berdis netoli Volgos su kariuomene ryžtingai užpuolė savo brolį Jerim Berdį.
PDF 397
Tačiau Kerim Berdis nė trupučio nesutriko, drąsos jam teikė prisiminimai apie ankstesnę pergalę. Jis ryžtingai užpuolė su kariuomene brolį netoli Volgos. Jerim Berdis mielai pritarė savo krašto žmonių norui pirmiesiems stoti į kovą.
Volgą Narbutas mini pasakodamas padavimą, kad persų karalius Saporas žiemojo prie jos vidurupio, o Julijono žygūnai keliavo per alanų kraštą.
PDF 102
Šie buvo Padneprės emporiumų graikų kolonistai, susigiminiavę su skitais ir gyvenę dešiniojoje Dnepro pakrantėje, kur yra Kijevas; kitapus Dnepro jų kaimynai buvo alanai. Turime istorinių padavimų, jog, kai persų karalius Saporas žiemojo kažkur prie Volgos vidurupio, imperatorius Julijonas, taip pat buvęs prie Dunojaus vidurupio, siuntė pas jį žygūnus, kurie kėlėsi per Dneprą chionitų kolonijos teritorijoje, o po to keliavo toliau per alanų kraštą. Tai pasakoja Amianas Marcelinas1.
Narbutas pasakoja, kad po kelių pralaimėjimų poloviečiai apie 1127 m. buvo priversti pasitraukti už Volgos.
PDF 106
Tik 1101 metais Vladimiras Monomachas laimėjo didelę pergalę prieš poloviečius prie Sutenio. Dar kelis kartus smarkiai sumušti, galop po 1121 metais patirto iš graikų sutriuškinimo buvo priversti apie 1127 metus pasitraukti už Volgos. Ten jie, be abejonės, davė pradžią daugeliui ordų, vėliau pavadintų totoriais.
Tai buvo didelė, plačiai pasklidusi tauta, nes jos kolonijos driekė si beveik nuo Kaukazo per Volgą ir į vakarus net iki Dono.
PDF 40-41
jų kilo 1 i d a i, sikelai, makedonai, tesalai ir daug kitų tautų. 19 O į pietryčius nuo mūsų, Juodosios jūros pakrantėse ir prie vandenų, sruvenančių į ją iš Europos, išplito tos pačios atšakos labai įvairiai vadinamų smulkesnių gen 41 čių: ilyrų, mezų, penų, getų, dakų; jos pasitraukė toliau į šiaurę ir atsirado iš tų arba iš pagrindinio kamieno, pavyzdžiui, iš tisagetų, masagetų, gelonų. Iš pradžių jos visos palaikė glaudžius ryšius ir bendrai gynė savo saugumą. Pirmykštėje žmonių visuomenėje tautos sunkiai pakęsdavo šalia savęs svetimos giminės ir kalbos žmones, o gentainių pagalbą ir abipusę draugystę labai brangino; tai rodo pavyzdžiai tautų, išlikusių bendruomeninio gyvenimo kūdikystės lygio ir atrastų mūsų amžiais. Minėtų pelazgų palikuonių turėjo būti ant kairiojo Dono vidurupio kranto. Tai mini ir Herodotas*, teigdamas, kad tisagetai gyvenę toliau į šiaurę, už gelonų gyvenamo krašto. 20 Apie kolchus ir Kolchidę. Šioms tolimos senovės epochoms priskirtina ir kolchų tauta, nors ji gerokai vėliau už pelazgus atsikėlė iš Azijos gilumos į kraštus, esančius į šiaurę nuo Kaspijos ir Juodosios jūrų. Tai buvo didelė, plačiai pasklidusi tauta, nes jos kolonijos driekėsi beveik nuo Kaukazo per Volgą ir į vakarus net iki Dono
Gal senų seniausiais laikais skandinavai kitu keliu iš Baltijos jūros patekdavo į Nevo-s upę ir Ladogos ežerą, o iš ten — pas Pailmenės slavus, kurie iš Britanijos ir Es tijos atgabentas prekes sugebėdavo pergabenti į pietus Volgos, Dono ir Dnepro upėmis.
PDF 165
Gal senų seniausiais laikais skandinavai kitu keliu iš Baltijos jūros patekdavo į Nevo-s upę ir Ladogos ežerą, o iš ten — pas Pailmenės slavus, kurie iš Britanijos ir Estijos atgabentas prekes sugebėdavo pergabenti į pietus Volgos, Dono ir Dnepro upėmis.
Nera arba Vera ežeras Jaroslavlio gubernijoje nulieja vandenis į Volgą.
PDF 231
Rusijoje, Jaroslavlio gubernijoje, Nera, arba Vera ežeras, kurio perimetras 10 mylių, nulieja vandenis į Volgą.