Lietuvos istorijos žinių lobynas
Vieta
6 teiginiai8 įrašai21 ryšys
Vikipedijos įžanga
Čekija (ček. Česko; oficialiai Čekijos Respublika, ček. Česká republika) – valstybė Vidurio Europoje. Pietuose ribojasi su Austrija, vakaruose – su Vokietija, šiaurės rytuose – su Lenkija, pietryčiuose – su Slovakija. Šalies sostinė ir didžiausias miestas – Praha. Kiti didieji miestai: Brno, Ostrava, Pilzenas ir Liberecas.
Šaltinis: Vikipedija
Pagal publikuotus šaltinius
Čekijai „atkritus“ nuo Jogailaičių dinastinės sistemos, joje, kaip ir anksčiau, liko tik Lenkija ir Lietuva.
Šaltinis: lietuvosistorija.eu
Patikrinti teiginiai
Vytautas į Čekiją su 5000-7000 vyrų nusiuntė Zigmantą Kaributaitį, ten vadintą Kaributu.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Su 5000-7000 vyrų jis nusiuntė Čekijon Jogailos brolio KaributoDimitro narsų sūnų Zigmantą Kaributaitį, ten vadinamą tiesiog _«_ Kaributu ». Šis veikė vardu « kviestojo Čekijos karaliaus Vytauto » (« postulati regis Bohemiae Vitoldi »)^17.
Vytautas Didysis į Čekiją su kariuomene nusiuntė Zigmantą Kaributą padėti husitams kovoti su imperatoriumi Zigmantu.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
Tada su tuo pačiu siūlymu jie kreipėsi į Vytautą Didįjį. Iš pradžių Vytautas delsė, neduodamas tikro atsakymo, bet po kiek laiko sutiko rūpintis jų reikalais ir į Čekiją su kariuomene nusiuntė Zigmantą Kaributą padėti husitams kovose su ciesorium Zigmantu. Vytautas tai darė ne iš simpatijos pačiam husitizmui, bet iš pykčio ant ciesoriaus (in odium Sigismundi), kuris Breslavo sprendimu (142Ü) pripažino Ordinui Žemaičius ir rėmė agresingus jo žygius prieš Vytautą; pats gi kovojo su čekais, kaip kandidatas į Čekijos sostą.
Vytautas galėjo įsikišti į husitų reikalus Čekijoje, kurią Zigmantas siekė paveldėti po Vaclovo mirties 1419 m.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
O Vytautui pasisiūlė galimybė imperatoriui už neprietelišką ištarmę atmokėti pačiu skaudžiausiu būdu. Lietuvos valdovas gavo progos įsikišti į husitų reikalus ir sudaryti Zigmantui sunkenybių Čekijoje, kurią šis stengėsi paveldėti po karaliaus Vaclovo mirties (1419). Jogailai atsisakius priimti jam husitų siūlomą Čekijos karūną, veiklusis pusbrolis čekams parodė žymiai daugiau palankumo.
Mirus bevaikiam Čekijos karaliui Vladislovui, Kazimieras manė galėsiąs giminystės teisėmis paimti Čekiją sau arba sūnui.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
N ei pasiuntinybei, nei chanui nepagailėta g au sių dovanų. K azim ierui, k u ris n e tru k u s sugrįžo į L enkiją, čia rodėsi b ea tsiv e rią k eliai į n a u ja s valdas. M at, m irus b ev aik iam V ladislovui, Čekijos karaliui, kurio seserį buvo vedęs, m anė, jog g im in y stės teisėmis galėsiąs tą karalystę paimti sau arb a k u riam savo sūnui.
Narbutas rašė, kad 1402 ir 1403 m. Čekijoje veikė Vengrijos karaliaus Zigmanto Liuksemburgiečio kariai kartu su kumanais.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Taip pat pavyko rasti prie Skidliaus cerkvės 1553 metų užrašą, liudijantį, kad šioje cerkvėje tuo metu buvo krikštijami Jotvingijos pagonys1. Turime akivaizdų įrodymą, jog jazigai dar XV amžiuje gyveno Vengrijoje arba gretimuose kraštuose. Juk žinoma, kad 1402 ir 1403 metais Čekijoje, o 1404 metais Moravijoje Vengrijos karaliaus Zigmanto Liuksemburgiečio kariai kartu su kumanais linksminosi2.
Narbutas nurodė, kad pavienių gintaro gabalų randama Lietuvoje, Lenkijoje, Silezijoje, Čekijoje ir kitose vietose.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Jūra dažnai išmeta gintarą, prikibusį prie supuvusių šių medžių skiedrų, ir kartu patvirtina Plinijaus užrašytą Kapadokijos karaliaus Archelajo pasakojimą, kad iš Indijos atvežama gintaro žaliavos, dar neatskirtos nuo medžių žievės1. 152 Pavienių gintaro gabalų randama beveik visur: Lietuvoje, Lenkijoje, Silezijoje, Čekijoje, Halės žemės anglių kasyklose, taip pat Danijos pakrantėse, nemažai gabalų išmesdavo Švedijos ežeras Maeleras. Kai kuriose Japonijos salose turėtų būti gintaro, nes tenykščiai gyventojai žino, iš ko jis atsiranda2.
Struktūruoti ryšiai
Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.
| Šaltinis | Autorius / metai | Teiginiai | Citatos ir paminėjimai |
|---|---|---|---|
| Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.) | — | 2 | 4 |
| Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.) | — | 2 | 2 |
| Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.) | — | 1 | 1 |
| Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.) | — | 1 | 1 |