Didysis magistras – aukščiausias Kryžiuočių ordino vadovas, stovėjęs Ordino valstybės priešakyje kartu su taryba. 1410 m. Žalgirio mūšyje šias pareigas ėjęs Ulrichas fon Jungingenas, matydamas, kad mūšio sėkmė krypsta ne jo naudai, į kovą metė rezervą. Šis sprendimas tapo vienu iš dramatiškų mūšio epizodų, tačiau Ordino karinė mašina buvo sutriuškinta: žuvo pats didysis magistras, beveik visa likusi Ordino vadovybė ir apie 200 Ordino riterių. Nors Kryžiuočių ordinas po pralaimėjimo nenustojo gyvuoti, smūgis jam buvo stiprus, todėl didžiojo magistro žūtis tapo reikšmingu Žalgirio mūšio rezultatu.
Tačiau Vytautas ir Jogaila pasiekė savo strateginį tikslą — vokiečių karinė mašina buvo sutriuškinta. Žuvo pats didysis magistras Ulrichas fon Jungingenas, beveik visa likusi Ordino vadovybė, apie 200 Ordino riterių (trečioji dalis prūsiškųjų kryžiuočių) ir tūkstančiai eilinių kryžeivių bei samdinių. Nors Kryžiuočių ordinas nenustojo gyvuoti, bet jam buvo suduotas stiprus smūgis.
Matydamas, kad mūšio sėkmė krypsta ne jo naudai, didysis magistras į mūšį metė rezervą. Kryžiuočiai mėgino apeiti lenkų 64 ŽALGIRIO (GRIUNVALDO) MŪŠIS 1410 m.
Norint atremti visus Ordinui keliamus priekaištus ir įgyvendinti vidaus reformą, didžiajam magistrui Verneriui reikėjo kronikos. Ši turėjo priminti Ordino veiklos tikslus ne tik broliams, bet ir visam krikščionių pasauliui: pateisinti vokiečių feodalų organizacijos, Kryžiuočių ordino, egzistavimą ir po krikščionybės gynimo priedanga jo vedamą karą prieš Lietuvą. Petras iš Dusburgo puikiai suvokė ryšį tarp Ordino kovos prieš Pabaltijo tautas ir kitų feodalinių riterių žygių prieš musulmoniškąjį pasaulį.
22 Miechovita, Strijkovskis ir K o j e 1 a v i č i u s klysta sakydami, esą žygio vadovavimas buvo pavestas Konradui Valenrodui, kurį jau tuo metu vadina didžiuoju magistru, kai Konradas Valenrodas 1382 metais, sekmadienį prieš Šv. Mykolą paskirtas Ordino didžiuoju maršalu, 1387 metais per Apreiškimo Marijai šventę tapo didžiuoju komtūru arba arkikomtūru, 1390 rugpjūčio 15 d., po didžiojo magistro Konrado Ciolnerio fon Rotenšteino mirties, - ir didžiojo magistro vietininku, iki pat kapitulos suvažiavimo, ir tik 1391 m. kovo 12 d. išrinktas didž. magistru; mirė 1393 m. liepos 25 d.
**Ordino valstybės santvarka.** Savo organizaciją ordinas atsinešė jau gatavą, susidariusią dar Palestinoje. Jo priešaky stovėjo didysis magistras _(Hochmeister)_ su taryba.
130 ## Puslapis 147 Il KNYGA vanoriais daugelį vokiečių riterių būrių, kurie, susirinkę Karaliaučiuje, prie riterių garbės puotos stalų40, valiodavo užmiršti apie sunkumus ir nesėkmes, patirtas per praėjusių metų žygį. Pasitikėjimas tokia didžiule Ordino kariuomenės galybe buvo taip visus pakerėjęs, jog ir didysis magistras, ir jo svita, dar žygiui neprasidėjus, Lietuvą jau manė esant nukariautą. Tačiau netrukus Karaliaučiuje prasidėję anglų vaidai su škotais, Vilhelmo Douglo, įžymaus škoto, žuvusio dvikovoje, mirtis, vėlei škotų nesutarimai su prancūzais - tai vis bloga lemiantys ženklai, kurie net didįjį magistrą privertė baigti karo puotą, kariuomenei dar nepasiekus pagonių šalies sienų. Toji armija kartu su į pagalbą atėjusiais Vytauto pulkais sudarė aniems laikams milžinišką ginkluotų žmonių minią - 46 00041. 1392 metų rugsėjo pirmąją didysis magistras su visomis pajėgomis sustojo priešais Kauną ir ten, kaip buvo žadėta, suruošė atidėtas iškilmes, jau tokias prašmatnias ir prabangias, kokių prie jokio magistro niekas nebuvo matęs. Tų anuomet garsių vaišių parengimas ir žygio išlaidos, pasak kai kurių metraštininkų, siekė mažne penkiskart po šimtą tūkstančių prūsiškų grive'nų42. Skubinai persikėlus per Nemuną, kryžiuočių kariuomenė prie Strėvos upės išsiskyrė į du didelius dalinius. Pirmasis, kurį sudarė vien svetimšaliai riteriai, vadovaujami didžiojo magistro, nužygiavo Trakų link, bet tą miestą radę Skirgailos sudegintą, pasuko atgalios ir susijungė su kitu daliniu, kuris, vadovaujamas Vytauto ir Ordino maršalo, 40 kus darbus gaudavo vietą prie stalo Viduramžiais Vokietijoje prieš kiek- ir būdavo pagerbiamas, vieną karo žygį riteriai, susiruošę į 41 kovą, kariautojus, prisijungusius Schütz Chroń.
Tačiau Vytautas ir Jogaila pasiekė savo strateginį tikslą — vokiečių karinė mašina buvo sutriuškinta. Žuvo pats didysis magistras Ulrichas fon Jungingenas, beveik visa likusi Ordino vadovybė, apie 200 Ordino riterių (trečioji dalis prūsiškųjų kryžiuočių) ir tūkstančiai eilinių kryžeivių bei samdinių. Nors Kryžiuočių ordinas nenustojo gyvuoti, bet jam buvo suduotas stiprus smūgis.