Strėva

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Istorijoje niekur daugiau nebesutinkamas Manvydas (Manivydas) savo dalį gavo etnografinėje Lietuvoje — Kernavę, o Juodojoje Rusijoje — Slonimą. Negalima apibrėžti tiksliai, koks teko Manvydui politinis uždavinys Gedimino valstybėje, ir iš viso keliamas klausimas, gal tokio Gediminaičio nesą buvę^18. Narimantui, kuris 1348 m. žuvo Strėvos kautynėse su kryžiuočiais, buvo tekusios Pinsko ir Turovo kunigaikštijos, t. y. dabartinė Polesė (Pripetės plote).

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Vadovavo ordino vyr. maršalas ir Karaliaučiaus komtūras Siegfridas von Dahnenfeld ir didysis komtūras W. von Kniprodė (nuo 1351 m. vyr. magistras). Kryžiuočiai su Kęstučio ir Algirdo kariuomene susitiko vasario 2 d. apie 30 km atstu nuo Kęstučio Trakų, prie dešinio Nemuno prieupio Strėvos (arti Žiežmarių). Tuomet ir Algirdo valdos buvo aktyviai įsijungusios į vakarų Lietuvos gynybą.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Tačiau Strėvos kautynės, kuriose dalyvavo būriai iš Vladimiro (Volinijos), Liet. Brastos, Polocko, Vitebsko ir Smolensko, baigėsi lietuvių pralaimėjimu. Aiškiai perdėtais ordino kronikų duomenimis^11 , lietuvių pusėje esą žuvę keliolika tūkstančių žmonių, o dar keli tūkstančiai esą prigėrę Strėvoje, kai pati upė yra nesunkiai perbrendama.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Tačiau atsitraukiant jo laukė nauji pavojai: mat jų kariaunai prisiartinus prie Strėvos upės Trakų paviete, tankiame miške iš pasalų juos apsupo žemaičių būriai ir, prikirtę medžių, 54 Stryjkowski, p. 464, aiškiai nurodo, kad Švitrigaila pilies užėmimo dėlei turėjo būti pasinaudojęs rusų vienuolių, vadintų „čiornais", išdavyste; tačiau čia ateina į galvą mintis, kad „čiornų" (prasčiokai) vardu buvo vadinama ir rusų gyventojų prastuomenė, kurių nemažai anuomet buvo Vilniuje. „MepHbie a k d a h" , „cziomyje ludi" - taip buvo vadinamas Rusios miestuose pats žemiausias miestiečių sluoksnis. Žr. Rakowiecki Prawda Ruška, T. I, p. 108. Dar žr. CAOBapb TeorpcKpuv p c k u ü PoccuücKaro rocyqapcmßa, coópcLH H biu A(panacheM h UįeKamoBbiM b, MocKBa, 1805, 4to, prie žodžio Pskov, kur autorius nurodo: „...a nocAeAHHe b MeiųaHCTBe 6biAH nepHbie a k >a h , b HHCAe k o h x b HaxoAHAHCb Bee xcHByujHe b ropoAe xyAOxcHHKH, peMecAeHHHKH h paöoTHbie a i o a h [ o žemiausi tarp miestiečių buvo čiornyje liūdi (prastuomenė), kuriems priklausė visi mieste gyvenantys dailininkai, amatininkai ir darbininkai]. Galbūt Strijkovskis, skaitydamas rusų-lietuvių metraščius, bus vienus su kitais supainiojęs. 138 ## Puslapis 155 Il KNYGA jais užvertė kelią.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Tuomet ir Algirdo valdos buvo aktyviai įsijungusios į vakarų Lietuvos gynybą. Tačiau Strėvos kautynės, kuriose dalyvavo būriai iš Vladimiro (Volinijos), Liet. Brastos, Polocko, Vitebsko ir Smolensko, baigėsi lietuvių pralaimėjimu.

Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 5

Kryžiuočiai su visa stovykla nuo Vilniaus atsitraukė, regis, apie spalio 25dieną**, ramiai keliavo namo per Trakus, persikėlė per Strėvos upę, kai atsitiktinai sugautas kažin koks lietuvis pranešė, kad didysis kunigaikštis įsakė visur užkirsti kelią, kad kai kuriose vietose yra iškasta apkasų ir visuose perėjimo punktuose pristatyta ginkluotų žmonių