Kulmo žemė

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie dvylikos brolių ir penkių šimtų vyrų žūtį, apie Kristburgo miesto, pamedėnų pilaitės ir brolių papilio sunaikinimą bei daugybės krikščionių žūtį Divanas, pravarde Klokinis418, bartų vadas, ir pagudėnas Linkas su didele kariuomene įsibrovė į Kulmo žemę; kai dėl šios kariuomenės triukšmo Kristburgo broliai bei kiti susibūrė Kulmo žemėje, pagudėnai, laikydamiesi ankstesnio Divano įsakymo, su stipria raitelių bei pėstininkų kariuomene patraukė prie pilies, vardu Traupeinas419, buvusios tarp Kristburgo ir Marienburgo420; jos apgulai paliko čia pėstininkus ir jų vadu paskyrė kažkokį Kaltį, o raiteliai nužygiavo ligi valsčiaus, vardu Aliamas421, kuriame dabar 416 Ditrichas iš Rodės Kristburgo komtūru buvo 1262—1265 m.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

—————————————————— Sventopelkas, minėtasis Pomeranijos kunigaikštis, nieko nelaimėjęs šiomis savo klastingomis vilionėmis, griebėsi kitų priemonių, svaresnių, vildamasis, jog atėjęs tinkamas ir seniai geidžiamas metas, kada jis, nesutikdamas jokio pasipriešinimo, galėsiąs visai užpūsti ir sutrypti tą silpną krikščionybės kibirkštėlę, dar ten rusenusią po paskutiniojo mūšio. Jis subūrė du tūkstančius puikiausių karių ir, perplukdinęs juos per Vyslą, įsibrovė į Kulmo žemę, per dvi dienas bei dvi naktis paėmė visa, kas dar buvo likę, o visa kita pavertė pelenais bei degėsiais. Tuo metu, kai šitai vyko, Kulmo broliai, susirinkę drauge su Kulmo miesto kilmingaisiais bei miestiečiais, vaitojo, matydami nelaimes, kurių pridarė Sventopelkas su savo kariauna, ir, mušdamiesi į krūtinę, su ašaromis meldė dievą, sakydami: „Pasigailėk, viešpatie, pasigailėk savo tautos ir neduok savo tėvonijos paniekinti“.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Savo tėvonija jis vadina beveik visas prūsų žemes iki dešiniojo Vyslos intako Osos, už kurios piečiau jau buvo tik Kulmo žemė, mozūrų kunigaikščių dovanota vokiečiams.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

XIII a., kryžiuočių atsikraustymo į pavyslį išvakarėse, Kulmo žemė vėl buvo prūsų rankose (D. II, 1; III, 7).

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Dusburgietis nutyli, kad Lietuvos kariuomenė dalyvavo bendroje kovoje prieš Ordiną jau pirmojo prūsų sukilimo pradžioje (1243 m.), kai buvo nusiaubta Kulmo žemė ir Ordino pajėgos sutriuškintos mūšio lauke. Šia proga jis kalba apie didžiulę prūsų ir sūduvių kariuomenę (III, 40), tuo tarpu jo šaltinis — Henriko iš Hohenlohės pranešimas — nurodo „lietuvius ir prūsus“144.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie tai, kaip buvo užimtos dvi pilys, priklausiusios Kulmo žemės vasalams, būtent: Eimsutis ir dar viena Galop Skomantas, sūduvių vadas, su didele sūduvių ir rusų kariuomene445 9 dienas siaubė Kulmo žemę, plėšdamas ir degindamas. Kai po 9 dienų priėjo Kulmenzę446, vienas karys iš Lenkijos, vardu Ninerikas, įsigavo į šį miestą pasižadėjęs jį išduoti Skomantui.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Nutyli lenkų feodalinės ekspansijos į prūsų žemes bandymus iki 1223 m. kryžiaus žygio imtinai, lenkų — kryžiuočių ginčus dėl Kulmo žemės dovanojimo charakterio, apimties ir t. t.142 Tendencingai Dusburgietis vaizduoja ir prūsų bei lietuvių kovas.