Kulmo žemė

PDF 137

Apie dvylikos brolių ir penkių šimtų vyrų žūtį, apie Kristburgo miesto, pa­\n medėnų pilaitės ir brolių papilio sunaikinimą bei daugybės krikščionių žūtį\n\n Divanas, pravarde Klokinis418, bartų vadas, ir pagudėnas Linkas su didele kariuomene\nįsibrovė į Kulmo žemę; kai dėl šios kariuomenės triukšmo Kristburgo broliai bei kiti\nsusibūrė Kulmo žemėje, pagudėnai, laikydamiesi ankstesnio Divano įsakymo, su stipria\nraitelių bei pėstininkų kariuomene patraukė prie pilies, vardu Traupeinas419, buvusios\ntarp Kristburgo ir Marienburgo420; jos apgulai paliko čia pėstininkus ir jų vadu paskyrė\nkažkokį Kaltį, o raiteliai nužygiavo ligi valsčiaus, vardu Aliamas421, kuriame dabar\n 416 Ditrichas iš Rodės Kristburgo komtūru buvo 1262—1265 m.

PDF 28

Nutyli lenkų feodalinės ekspansijos į prūsų žemes\nbandymus iki 1223 m. kryžiaus žygio imtinai, lenkų — kryžiuočių ginčus dėl Kulmo\nžemės dovanojimo charakterio, apimties ir t. t.142\n Tendencingai Dusburgietis vaizduoja ir prūsų bei lietuvių kovas.

PDF 43

Istoriografijoje vyrauja nuomonė, kad Dusburgietis perdeda, teigdamas, jog Kulmo žemė buvusi visiškai nusiaubta, paversta dykromis, nes jam rūpėjo padidinti prūsų antpuolių rezultatus, iškelti Ordino nuopelnus (HP. 1, 1, p. 427, 436; Ślaski K. Przyczyny..., p. 26— 27; Powierski J. Stosunki..., p. 153; to paties, Przekaz..., p. 408).

PDF 91

——————————————————\n\n Sventopelkas, minėtasis Pomeranijos kunigaikštis, nieko nelaimėjęs šiomis savo\nklastingomis vilionėmis, griebėsi kitų priemonių, svaresnių, vildamasis, jog atėjęs\ntinkamas ir seniai geidžiamas metas, kada jis, nesutikdamas jokio pasipriešinimo,\ngalėsiąs visai užpūsti ir sutrypti tą silpną krikščionybės kibirkštėlę, dar ten rusenusią po\npaskutiniojo mūšio. Jis subūrė du tūkstančius puikiausių karių ir, perplukdinęs juos per\nVyslą, įsibrovė į Kulmo žemę, per dvi dienas bei dvi naktis paėmė visa, kas dar buvo likę, o\nvisa kita pavertė pelenais bei degėsiais. Tuo metu, kai šitai vyko, Kulmo broliai, susirinkę\ndrauge su Kulmo miesto kilmingaisiais bei miestiečiais, vaitojo, matydami nelaimes,\nkurių pridarė Sventopelkas su savo kariauna, ir, mušdamiesi į krūtinę, su ašaromis\nmeldė dievą, sakydami: „Pasigailėk, viešpatie, pasigailėk savo tautos ir neduok savo\ntėvonijos paniekinti“.

PDF 17

Senos Vokiečių ordino tradicijos dvasia nušviečiamas Ordino įsikūrimas Kulmo\nžemėje, dovanotoje Mazovijos kunigaikščio Konrado, šis. aktas laikomas Ordino veiklos\nPrūsijoje pagrindu (II, 5, 6). Krikščionių kunigaikščius, kurį laiką kovojusius prieš Ordiną,\nDusburgietis vadina išdavikais.

PDF 99

Tuo metu į Prūsijos žemę atvyko kilnusis ir šviesusis Anlanto300 kunigaikštis su didele\nkariuomene; be daugybės kitų gerų darbų, kuriuos čia nuveikė, stiprindamas tikėjimą\nbei krikščionis, jis perkėlė Kulmo miestą nuo senosios pilies į kalvą, kur ir dabar tebėra301,\nšiuo perkėlimu darydamas Kulmo žemę saugesnę.\n\n\n\n\n 60 (59).

PDF 45

Taigi pas\nLenkijos kunigaikštį magistras pasiuntė brolį Konradą iš Landsbergo ir dar vieną savo\nOrdino brolį pasidairyti Kulmo žemėje ir pažiūrėti, ar pasiuntiniai iš tikrųjų atvykę jo noru.\nKai šie vyko į Lenkiją, kunigaikštis buvo kažkur toli iškeliavęs, o į Lenkijos žemę įsibrovė\nprūsų kariuomenė ir ją nuniokojo gaisrais ir grobstymais.

PDF 22

„Pranešime...“ kalbama apie pagonių brovimąsi į Mazovijos kunigaikščio Konrado valdas, apie Dobrynės brolius, apie tai, kaip buvo pakviestas Vokiečių ordinas, o Kulmo žemė užrašyta broliams, apie Prūsijos atskirų žemių (iki Sembos) nukariavimą, apie Sventopelko, Lietuvos ir prūsų bendrą kovą.

PDF 58

Kulmo (Kulmos?) žemė rašytiniuose šaltiniuose minima nuo 1222 m. Vardas įsitvirtino\nXIII a. 3—4 dešimtmečiais vyskupo Kristijono misijos bei kryžiuočių įkurdinimo šiame\nregione metu. Prieš tai Kulmo žemė buvusi Mazovijos kunigaikščių valda.

PDF 97

Tuo tarpu stalininkas Druzigeris,\nsu saviškiais nelyginant koks bailys pabėgęs iš mūšio, Torunės mieste pranešė, kad\nir broliai, ir maldininkai, ir visa krikščionių kariuomenė žuvusi mūšyje, o tada Kulmo\nžemėje ir Lenkijoje kilo toks baisus krikščionių raudojimas, kokio nuo amžių nebuvo\ngirdėta. Tačiau kitos dienos pavakaryje, kai broliai su kariuomene sugrįžo po pergalingo\nmūšio, toks didelis džiaugsmas apėmė krikščionių širdis, kad pranoko vakarykštės dienos\nraudas.

PDF 23

Ordino magistras iš lenkų jam\ndovanotų žemių, savo pilių kairiajame\nVyslos krante, persikėlė per upę į Kulmo\nžemę ir pastatė Torunės pilį, prasidėjo\nsisteminga agresija prieš prūsus. Daug\nkunigaikščių iš Vokietijos ir Lenkijos tal-\nkindavo Ordinui, kuris niokojo baltiš-\nkąją Prūsiją.

PDF 50

Savo tėvonija jis vadina beveik visas prūsų žemes iki dešiniojo Vyslos\nintako Osos, už kurios piečiau jau buvo tik Kulmo žemė, mozūrų ku-\nnigaikščių dovanota vokiečiams.

PDF 140

Apie antrąjį minėtojo Marienverderio miesto sugriovimą\n\n Kai broliai, padėję daug darbo ir pasidarę daug išlaidų, atstatė Marienverderio\nmiestą, vieną kartą prūsai, su didžiausia kariuomene nusiaubę Kulmo žemę, patraukė\nprie Belichovo pilies427, pastatytos Osos pakrantėje ir priklausiusios vienam kilmingam\npamedėnui, vardu Jonas, Sarginio sūnui.

PDF 58

XIII a., kryžiuočių atsikraustymo į pavyslį išvakarėse, Kulmo žemė vėl buvo prūsų\nrankose (D. II, 1; III, 7).

PDF 29

Dusburgietis nutyli, kad Lietuvos kariuomenė dalyvavo bendroje kovoje prieš Ordiną\njau pirmojo prūsų sukilimo pradžioje (1243 m.), kai buvo nusiaubta Kulmo žemė ir\nOrdino pajėgos sutriuškintos mūšio lauke. Šia proga jis kalba apie didžiulę prūsų ir\nsūduvių kariuomenę (III, 40), tuo tarpu jo šaltinis — Henriko iš Hohenlohės pranešimas\n— nurodo „lietuvius ir prūsus“144.

PDF 146

Apie tai, kaip buvo užimtos dvi pilys, priklausiusios Kulmo žemės vasalams,\n būtent: Eimsutis ir dar viena\n\n Galop Skomantas, sūduvių vadas, su didele sūduvių ir rusų kariuomene445 9 dienas\nsiaubė Kulmo žemę, plėšdamas ir degindamas. Kai po 9 dienų priėjo Kulmenzę446, vienas\nkarys iš Lenkijos, vardu Ninerikas, įsigavo į šį miestą pasižadėjęs jį išduoti Skomantui.

PDF 43

Mat jis paskatino juos pradėti žiauriausius krikščionių persekiojimus, ir\npo kelerių metų prūsai, visiškai nusiaubę Kulmo žemę162, pavertė ją dykra, o krikščionis\narba išžudė, arba išsivarė į nelaisvę ir pavertė amžinais vergais, ir tik vienas kitas iš jų\nišsigelbėjo pabėgdamas.\n\n\n\n\n 2.

PDF 57

1222 bei 1230 m. dokumentuose Kulmo žemė apibūdinama kaip teritorija tarp Osos\nšiaurėje, Vyslos vakaruose ir Drėvantos (dab. Drvencos) pietryčiuose (PUB, 1, 1, Nr. 41,\np. 30; Nr. 75, p. 55).