Skomantas

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie tai, kaip buvo užimtos dvi pilys, priklausiusios Kulmo žemės vasalams,\n būtent: Eimsutis ir dar viena\n\n Galop Skomantas, sūduvių vadas, su didele sūduvių ir rusų kariuomene445 9 dienas\nsiaubė Kulmo žemę, plėšdamas ir degindamas. Kai po 9 dienų priėjo Kulmenzę446, vienas\nkarys iš Lenkijos, vardu Ninerikas, įsigavo į šį miestą pasižadėjęs jį išduoti Skomantui.\nKai, matant priešams, miestiečiai kopė į sienas, užkopė ir jis, tas išdavikas, ir vieną bei\nantrą kartą papūtė savo ragą, duodamas sutartą ženklą.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie Kulmo žemės nuniokojimą ir kai kurių brolių bei ginklanešių žūtį Po to Skomantas442, įsibrovęs su sūduviais į Kulmo žemę, padalijo savo kariuomenę 439 Sūduviai puolė tarp 1263 m. balandžio pradžios ir 1264 m. sausio mėn, D. III, 161 aprašomas prūsų antpuolis įvyko 1263 m. balandžio—birželio mėn. Aprašomi įvykiai, galimas daiktas, rodo sūduvių ir prūsų karinį bendradarbiavimą (Powierski J., Dobra.., p. 77—78). 440 Dab. Liubava (Lóbau, Lubawa), gyvenvietė į rytus nuo Drevantos aukštupio. 441 D.— Straisbergk; vėliau — Strasburg, dab. Brodnica prie Drevantos (SZCh, p. 12). 442 D.— Scumandus, Jer.— Skomant; jotvingių Skomant(a)s arba Skomand(a) s. Asmenvardis giminingas vietovardžiams Skomantai, Klaipėdos rj. (Gerullis G., Zur Sprache.., p. 48; Būga К., 2, p. 100—101; 3, p. 140—141), Skuomantai (kaimas prie Rokiškio, su tarminiu senesnio o virtimu uo). į dvi dalis, kurių viena patraukė prieš Torunę, o kita prieš Kulmo miestą, žudydamos, imdamos į nelaisvę ir degindamos visa, ką sutikdavo pakelėje.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Įniršęs dėl tokio savo žmonių pralaimėjimo ir tokių didelių nuostolių,\npatirtų Kulmo žemėje, Skomantas, sūduvių vadas, su 4 tūkstančiais savo gentainių ir\nstipria lietuvių kariuomene spalio 21 dieną įsiveržė į Kulmo žemę 11 tūkstančių mergelių\ndieną481, pasiryžęs visokeriopai atkeršyti už savųjų žūtį. Iš pradžių jie smarkiai užpuolė\nvieno vasalo pilį, vardu Plovista482, buvusią Osos upės pakrantėje; būtų ją sugriovę,\njeigu galop nebūtų susitarę su pilėnais, kad šie jiems duosią du patyrusius vyrus, kurie\nnetikėlių kariuomenę nuvesią į krikščionių žemes ir iš jų parvesią, šitaip jie išvengė žūties.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie Gardino pilies sunaikinimą\n\n 1284 viešpaties metais tas pats magistras, kuriam niekad nebuvo gana karų su\nnetikėliais, sutelkė stiprią kariuomenę ir vasarą su vadovu Skomantu patraukė prieš\nGardino pilį520; persikėlęs per Nemuną, jis išdėstė savo šaulius tinkamose vietose ir\npristatė prie sienų kopėčias; užvirė tokia žiauri kova, kad bailesnieji nė nedrįso į ją\nžiūrėti.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie Skomanto mirtį\n\n Štai koks iš aukščiausiojo malonės nuostabus atsivertimas ir pasikeitimas, štai\nSkomantas, anksčiau be saiko persekiojęs dievo bažnyčią, dabar tapo karštu tikėjimo\ngynėju ir garbingu krikščionių tautos vadu. Mirties patale gulėdamas, jis, paklaustas\nbrolio Konrado, Baigos kunigo, kodėl susilaukęs iš viešpaties šitokios malonės įtikėti\nKristumi, atsakė: „Prieš savo atsivertimą nieko gera nesu padaręs, gal tik tą vienui vieną\ndarbą, kad, netikėliams pagrobus Lenkijoje švenčiausiosios mergelės Marijos bei jos\nsūnaus paveikslą ir jį pusiau perpjovus, pakėliau jį nuo žemės, nuvaliau savo drabužiais\nir padėjau ten, kur jam dera būti“.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Jį, paimtą į nelaisvę,\natidavė Skomantui, kuris jį labai pamėgo, nes šis buvo toks pat drąsus, kaip ir jis pats,\ntodėl kartą jį, belaisvį, nusivedė ten, kur Sūduvos žemės galingesnieji buvo susirinkę\npuotauti.