Šventaragis – pasakojimuose vaizduojamas Lietuvos kunigaikštis, siejamas su Vilniaus šventvietės ir miesto ištakomis. Vienas šaltinis nurodo, kad jis apie 1268 m. viešpatavo Lietuvoje ir buvo Germanto tėvas. Pasak Simono Daukanto, Šventaragis ąžuolyne, Vyliaus ir Neries upių santakoje, padėjo pamatus žinyčiai, kurią 1285 m. užbaigė jo sūnus Gereimantas; žinyčia aprašoma kaip didelis akmens pastatas su šventiems daiktams skirta koplyčia. Teodoras Narbutas jo valdžią Lietuvos Užnerio kunigaikštystėje apibūdina kaip 56 metus trukusią, išmintingą, grįstą taikiu bendradarbiavimu ir prisidėjusią prie krašto gerovės. Narbutas taip pat teigia, kad miškas, šventykla ir visa vieta buvo pavadinti Šventaragio vardu, o 1282 m. jis esą priėmė Vytį kaip valstybinį herbą.
Kaip tik Šventaragio viešpatavimo Lietuvos Užnerio kunigaikštystėje laikams, trukusiems penkiasdešimt šeše rius metus, priskirtinas tos tautos gyvenimo tarpsnis, kurį Strijkovskis aprašė
Šventaragis, didysis Lietuvos kunigaikštis, gražiame ąžuolyne ant santeklio Vyliaus ir Neries upių (šian dien Vilijos ir Vilenkos), kurioje vietoj dabar ka tedra Vilniaus riogso, padėjo pamatus garbingai žinyčiai, o sūnus jo Gereimantas metuose 1285 ją.
Vilniaus žinyčia yra dar aiškesniai aprašyta. Šventaragis, didysis Lietuvos kunigaikštis, gražiame ąžuolyne ant santeklio Vyliaus ir Neries upių (šiandien Vilijos ir Vilenkos), kurioje vietoj dabar katedra Vilniaus riogso, padėjo pamatus garbingai žinyčiai, o sūnus jo Gereimantas metuose 1285 ją nubengė strūnyti. Buvo akmens trobesys, 150 mastų ilgas, 100 platus o 15 aukštas, be stogo, vienas teturįs pereinamas duris per koplyčią, kurioje šventi ir stebuklingi daiktai buvo laikomi.
Narbutas Šventaragio ilgai trukusią valdžią vaizduoja kaip išmintingą ir besiremiančią taikaus bendradarbiavimo principais, prisidėjusią prie krašto gerovės.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
Jo sūnus Šventaragis kad ir nebuvo toks garsus karo žygiais, bet turime priežasčių susidaryti teisingą nuomonę, jog jis išmintinga valdžia, ilgai trukusia, besiremiančia taikaus bendradarbiavimo principais, labai prisidėjo prie krašto gerovės.
Miškas su šventykla, kaip ir visa vieta, apjuosta abiejų pi- 13 14 15 13 Šiame leidinyje datos ištaisytos, kadangi ankstesniame perrašinėtojas buvo suklydęs. 14 Tai buvo senovės prūsų didikų herbas arba atspaudas, panašus į herbą, mūsų heraldikų pramintas Prūsų (Pruss). Vertėjo (t. y. T. Narbuto - ii. /.) prierašas. Skaityk toliau apie lietuvių herbus. 15 Esama padavimo, jog tame bokšte, dabartinių mažų langelių aukštyje, buvo sakykla, iš kurios žyniai kalbėdavo į žmones. 272 lių, buvo pavadinta kunigaikščio Šventaragio vardu, bet pats miestas savo pavadinimą gavo nuo upių, kurias vadina Vylius (\Yilius); tai reiškia Dolus (lot. klasta. - R. /.), arba išdavikiškas, pilnas slenksčių upes. Versta iš Rotundo Lietuvos kronikos
Bet mažų mažiausiai nelaikysime šito keistu dalyku, jeigu apmąstysime tai, ką išdėstėme dėl stabmeldiškų kryžių straipsnyje „Kapai“; net nesikreipsime dėl herbynų j kryžiuočius, nes jų tikrai dar nerastume Prūsijoje tuo metu, kai giminė, kuri naudojosi Prūso herbu, persikėlė į Lenkiją, tai yra pačioje XII amžiaus pradžioje. Jeigu net Prūso herbo nelaikytume mitologiniu ženklu, tai jį randame raitelio skyde lietuvių Vyčio herbe, kurį kunigaikštis Šventaragis 1282 metais priėmė kaip valstybinį herbą1'. Tad nėra abejonės, kad lietuviai pažinojo ženklus, panašius į kryžius1 12.
I. Esą pirmasis toje vietovėje įkurdinęs gyvenvietę Germantas, vykdydamas savo tėvo, kunigaikščio Šventaragio, pasak jų, viešpatavusio Lietuvoje apie 1268 m., valią, tam slėny pirmasis miškus išnaikinęs ir savo tėvo bei savo paties įpėdinių kapavietėms skyręs; pavadino ją vardu tėvo, Šventaragio, kas reikštų Šventą al- 18 ## Puslapis 35 I KNYGA Urna būtų prieiti prie išvados: jei Vilnius iki Gedimino laikų nebuvo Europai žinomas kaip miestas, nebuvo pirmapradė vietovė kokios nors mažos kunigaikščio dalinės valdos Lietuvoje, tai vienas svarbiausių jau nykstančio tame krašte teokratinio valdymo centrų tikrai galėjo būti8.
Tas rūmas turėjo apvalų bokštą, iš kurio buvo stebimas saulės judėjimas; pagal tą stebėjimą aukos deginimas ant aukuro pakopos reiškė pirmąją mėnesio dieną, o plytelė su tam tikru ženklu, įmūrijama bokšto sienoje metų pradžioje, rodydavo metus. Senas pasakojimas, kuris yra Mitrofano Pinskiečio rusiškame metraštyje, atneša žinią, kad, kai kunigaikštis Gerimantas sumanė statyti šią šventyklą, jo tėvas Šventaragis dvejus metus prieš tai (1263 metais ') siuntė garbingus pasiuntinius pas Nemuno upės orakulą Žemaitijoje, klausdamas, kokia būsianti šventyklos ateitis. Orakulas žadėjo, kad ji gyvuosianti tol, kol gyva bus pati stabmeldystė, ir įsakė pagaminti 122 apvalainas plytas su orakulo nurodytais ženklais - hieroglifais; iš jų turėjo būti išpranašaujami geri ar prasti metai; paskutinė plyta buvo su dvigubo kryžiaus ženklu: tai ji buvo orakulo dovana kunigaikščiui.
APIE KENTAURO HERBO VALDOVUS - ŠVENTARAGĮ IR JO ŠONŲ SKIRMANTĄ Ponai gedėjo savo gimtojo valdovo ir išsirinko val dovu ŠventaragįK entauro herbo, Lietuvos ir Žemai čių kunigaikščio Utenio sūnų.
## Puslapis 55 12. APIE KENTAURO HERBO VALDOVUS - ŠVENTARAGĮ IR JO ŠONŲ SKIRMANTĄ Ponai gedėjo savo gimtojo valdovo ir išsirinko valdovu ŠventaragįK entauro herbo, Lietuvos ir Žemaičių kunigaikščio Utenio sūnų. Šventaragiui neilgai pabuvus Naugarduko bei Rusų miestų kunigaikščiu, pasimirė jo tėvas Utenis2 , Lietuvos ir Žemaičių didysis kunigaikštis 3 .