Varmė – viena iš vienuolikos Petro Dusburgiečio kronikoje minimų Prūsijos žemės dalių. XIV amžiuje joje buvo įkurta beveik visi Varmės miestai, todėl regionas tapo svarbia miestų ir pilių raidos erdve. Varmė minima ir karo istorijoje: Kojelavičiaus pasakojimu, balandį Vytenis su keturiais tūkstančiais rinktinių karių užpuolė šią žemę ir ją smarkiai nuniokojo. Vėlesniu laikotarpiu Varmės bažnyčios kapitula prašė pripažinti Fabijono paskyrimą dabartiniu Varmės vyskupu, taip atskleisdama svarbų kapitulos vaidmenį vyskupijos valdyme. Išskirtinė detalė – Varmės vyskupas Eberhardas, gavęs žinią apie taikos sutartį, Elblionge kartu su kitais vyskupais ir diecezijos klebonais nedelsdamas surengė pasitarimą bei išsiuntė laiškus įvairioms bažnytinėms ir politinėms institucijoms.
1514. 374 ## Puslapis 391 IV KNYGA I \ Po to, kai, neprisilaikydami mūsų teisės, [bet] užkirsda- mi kelią būsimiems sunkumams, sutikome su Varmės baž nyčios kapitulos prašymu pripažinti galiojančiu be mūsų pri tarimo įvykusį didžiai gerbiamo Kristuje pono Fabijono paskyrimą dabartiniu Varmės vyskupu, pateikiame kai ku riuos artikulus, kuriais numatoma, kad ateityje kokiu nors būdu esant vakuojančiai vietai, vyskupas privalo būti išrink tas be mūsų ir mūsų įpėdinių nesutarimų su kapitula. No rėdami, kad vėliau čia negalėtų įvykti kas nors panašaus, kas pakenktų bažnyčios, kurios globėjas mes esame, padė čiai ir kad tokios rūšies teiginiai, išdėstyti į artikulus, pritarus šventajam…
XIV amžiuje buvo įkurti beveik visi Varmės miestai.
Po Vytenio antpuolio Varmės žemėje liko pusiau apdegusios Heilsbergo ir Varmės pilys; kaimai, miestai ir bažnyčios buvo sudeginti bei sulyginti su žeme.
Michał Balińskio veikale „Vilniaus miesto istorija“ (2007 m.) teigiama, kad XIV amžiuje buvo įkurti bemaž visi Varmės miestai.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius „Lietuvos istorijoje“ (1989 m.) aprašo, kad Vytenis balandžio mėnesį užpuolė Varmės žemę ir ją nuniokojo.
Petro iš Dusburgo kronikoje visa Prūsijos žemė (terra Prussiae) skirstoma į 11 dalių, atskirų žemių. Pirmoji — Kulmo bei Lubavo (Colmensis et Lubovia), toliau: Pamedẽ (Pomesania), Pagudẽ (Pogesania), Varmė (Warmia), Nótanga (Nattangia), Sémba (Sambia), Nadruvà (Nadrowia), Skalvà (Scalowia), Sūduvà (Sudowia), Galìnda (Galindia), Bárta ir Plikoji Bárta (Bartha et Plicka Bartha) (III, 3)2.
Nors popiežiaus buvo primygtinai prašoma, kad savo ganytojišku žodžiu tą sutartį pripažintų ir patvirtintų0, jis betgi nenorėjo to prašymo patenkinti be tolesnio nagrinėjimo, gal to priežastis buvo naujesnės žinios iš Prūsijos. Vos tik čionai atėjo žinia apie tą sutartį, Varmės vyskupas Eberhardas, Sembos vyskupas Jonas, Pomezanijos vyskupas Rudolfas (kadangi Mikolajus Kulmietis neseniai buvo miręs), kartu su savo diecezijos klebonais Elblionge bemat surengė pasitarimą ir pasiuntė laišką vyskupui į Eželį, Rygos, Eželio, Dorpato ir Revelio kapituloms, Livonijos magistrui ir visam Ordinui, Danijos karaliaus vietininkui ir visiems Livonijos bei Estijos didikams ir vasalams, dalyvavusiems taikos sutartį sudarant, ir paskelbė tą sutartį esant velnio žabangomis, visam krikščioniškajam pasauliui gėda, neabejotinai užtrauksiančia pražūtį Prūsijai ir kaimyniniams kraštams. Jie rašo: „Tie velnio sūnūs savo suktybėmis klastingai sandėriais taikosi jus ir mus pražudytip.
1514. 374 ## Puslapis 391 IV KNYGA I \ Po to, kai, neprisilaikydami mūsų teisės, [bet] užkirsdami kelią būsimiems sunkumams, sutikome su Varmės bažnyčios kapitulos prašymu pripažinti galiojančiu be mūsų pritarimo įvykusį didžiai gerbiamo Kristuje pono Fabijono paskyrimą dabartiniu Varmės vyskupu, pateikiame kai kuriuos artikulus, kuriais numatoma, kad ateityje kokiu nors būdu esant vakuojančiai vietai, vyskupas privalo būti išrinktas be mūsų ir mūsų įpėdinių nesutarimų su kapitula. Norėdami, kad vėliau čia negalėtų įvykti kas nors panašaus, kas pakenktų bažnyčios, kurios globėjas mes esame, padėčiai ir kad tokios rūšies teiginiai, išdėstyti į artikulus, pritarus šventajam Apaštalų Sostui, būtų tvirti ir nekeičiami, nutarėme išrūpinti Šventojo Tėvo patvirtinimą.
Nors popiežiaus buvo primygtinai prašoma, kad savo ganytojišku žodžiu tą sutartį pripažintų ir patvirtintų0, jis betgi nenorėjo to prašymo patenkinti be tolesnio nagrinėjimo, gal to priežastis buvo naujesnės žinios iš Prūsijos. Vos tik čionai atėjo žinia apie tą sutartį, Varmės vyskupas Eberhardas, Sembos vyskupas Jonas, Pomezanijos vyskupas Rudolfas (kadangi Mikolajus Kulmietis neseniai buvo miręs), kartu su savo diecezijos klebonais Elblionge bemat surengė pasitarimą ir pasiuntė laišką vyskupui į Eželį, Rygos, Eželio, Dorpato ir Revelio kapituloms, Livonijos magistrui ir visam Ordinui, Danijos karaliaus vietininkui ir visiems Livonijos bei Estijos didikams ir vasalams, dalyvavusiems taikos sutartį sudarant, ir paskelbė tą sutartį esant velnio žabangomis, visam krikščioniškajam pasauliui gėda, neabejotinai užtrauksiančia pražūtį Prūsijai ir kaimyniniams kraštams. Jie rašo: „Tie velnio sūnūs savo suktybėmis klastingai sandėriais taikosi jus ir mus pražudytip.
Teutonų ordinas, XIII amžiuje pavergęs prūsus ir prislopinęs lietuvių pagonybę, Baltijos pakrantėse pagausino miestų ir pilių. 1255 metais iškilo Karaliaučius, įkurtas padedant Čekijos karaliui Otokami; Torunę -1235 metais, Malburgas [Marienburgas] -1281 metais, pastatyti kryžiuočių; galiausiai XIV amžiuje buvo įkurti bemaž visi Varmės miestai. Tuo pačiu keliu kaip Henrikas Paukštininkas Vokietijoje, tik amžiumi vėliau, Lenkijoje pasuko vienas galingiausių anų laikų karalių - Boleslovas Didysis, pramintas Narsiuoju.
1514. 374 ## Puslapis 391 IV KNYGA I \ Po to, kai, neprisilaikydami mūsų teisės, [bet] užkirsdami kelią būsimiems sunkumams, sutikome su Varmės bažnyčios kapitulos prašymu pripažinti galiojančiu be mūsų pritarimo įvykusį didžiai gerbiamo Kristuje pono Fabijono paskyrimą dabartiniu Varmės vyskupu, pateikiame kai kuriuos artikulus, kuriais numatoma, kad ateityje kokiu nors būdu esant vakuojančiai vietai, vyskupas privalo būti išrinktas be mūsų ir mūsų įpėdinių nesutarimų su kapitula. Norėdami, kad vėliau čia negalėtų įvykti kas nors panašaus, kas pakenktų bažnyčios, kurios globėjas mes esame, padėčiai ir kad tokios rūšies teiginiai, išdėstyti į artikulus, pritarus šventajam Apaštalų Sostui, būtų tvirti ir nekeičiami, nutarėme išrūpinti Šventojo Tėvo patvirtinimą.
Teutonų ordinas, XIII amžiuje pavergęs prūsus ir prislopinęs lietuvių pagonybę, Baltijos pakrantėse pagausino miestų ir pilių. 1255 metais iškilo Karaliaučius, įkurtas padedant Čekijos karaliui Otokami; Torunę -1235 metais, Malburgas [Marienburgas] -1281 metais, pastatyti kryžiuočių; galiausiai XIV amžiuje buvo įkurti bemaž visi Varmės miestai. Tuo pačiu keliu kaip Henrikas Paukštininkas Vokietijoje, tik amžiumi vėliau, Lenkijoje pasuko vienas galingiausių anų laikų karalių - Boleslovas Didysis, pramintas Narsiuoju.