Radvilos

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Lietuvoje (Brastoje) dar vieną spaustuvę 1553 m. įkūrė Mikalojus Radvila Juodasis. Tai reformacijos nulemtas įvykis. Po dešimtmečio čia pasirodė įspūdingas leidybos kūrinys – „Brastos Biblija“. Vėliau Radvila Juodasis įkūrė spaustuvę ir Nesvyžiuje (1562), o 1569 m. su Radvilomis ėmė konkuruoti ir Chodkevičiai: jie įsteigė spaustuvę Zabluduve ir priglobė pirmąjį Maskvos spaustuvininką Ivaną Fiodorovą, nulėmusį stačiatikišką jos pobūdį. Prasidėjus kontrreformacijai į knygų spausdinimą įsitraukė katalikai – Mikalojaus Radvilos Juodojo sūnus Mikalojus Kristupas Radvila-Našlaitėlis, grįžęs į katalikybę, Brastos spaustuvę 1575 m. perkėlė į Vilnių ir atidavė besikuriančiam jėzuitų universitetui.

Šaltinis: Mikalojus Vorobjovas, Vilniaus menas (knyga, 1940 m.)

Lietuvos etmonui Mykolui Pacui išvijus Maskvos kariuomenę, prasideda dar puikesnis bažnyčių ūgis, kuris užtrunka daugiau kaip šimtmetį. Kalbėdami apie Vilniaus baroko charakterį, nepamirškime, kad šito stiliaus plėtotėje, be svetimšalių jėzuitų, žymų vaidmenį suvaidino vietiniai lietuvių didikai, kaip antai Pacai, Sapiega:, Radvilai, kurie nuo seno buvo svarbiausieji Vilniaus architektūros įkvėpėjai. Ir iš viso, nagrinėjant praeities meną, niekuomet nereikia išleisti iš akių didžiulės užsakovų reikšmės: daugelis jų, būdami šviesūs, humanistiškai išsilavinę žmonės, gerai nusimaną apie meno plonybes ir reiklūs skonio atžvilgiu, meno kūrinių charakteriui turėdavo ne menkesnę įtaką, kaip pačių architektorių bei dekoratorių temperamentas ir meninė mąstysena; pastarieji, kaip ir kituose to meto Europos kraštuose, būdavo iš dalies svetimšaliai, iš dalies — iš jų prasimokę vietos meistrai.

Šaltinis: Didieji medžiokliai Radvilos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: pareigūnai ir geriausi valdovo draugai

Po didžiojo LDK medžioklio Mikalojaus Radvilos Rudojo, kurį su valdovu visų pirma siejo draugiškas emocinis ryšys, mirties didžiojo LDK medžioklio pareigybę ir toliau išlaikė svarbios LDK giminės: Valavičiai, Naruševičiai, Radvilos ir kt., „paveldėdamos“ ją iš savo giminaičių.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Kalvinizmas vėliau pradėjo nykti, tačiau išliko iki šių dienų. Apie Biržus gyvenantys evangelikai reformatai yra tiesioginiai kalvinistinės reformacijos, kuriai po Radvilos Juodojo mirties vadovavo jo pusbrolis Mikalojus Radvila Rudasis, palikuonys. Reformacija tapo nauju lenkėjimo postūmiu.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Jaunatviškai lengvabūdiškas, be to, iš mažumės taip išauklėtas, kad mėgo puotauti, šokti ir visaip link- 1545 m e ta i M iršta A u strijo s k u n ig a ik š ty tė E lžb ieta , A u g u sto žm on a 6 7 4 ## Puslapis 673 smintis su moterimis, pradėjo lankyti Barborą Radvilaitę, Vilniaus kašteliono Jurgio dukrą ir Trakų vaivados Stanislovo Goštauto našlę. Nors Radvilų rūmai buvo visai netoli karaliaus A u g u sta s sla p ta i vepilies, Augustas, trokšdamas d a B arborą R a d vikada panorėjęs kuo trumpesla itę niu keliu ten patekti, paliepė nukloti iš pilies į Barboros sodus takelį ir tiltuką per Vilnios upę. Sklido visokios kalbos ir apie Barborą, ir apie Augustą, gal ir neteisingos, bet nesakysi, kad visai be pagrindo.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Rašytas ant storo, lygaus ir gražaus skudurinio popieriaus; antspaudas prispaustas prie paties popieriaus ir visiškai ryškus. Ratu einantis užrašas perskaitomas; kai dėl herbo įvedimo datos, atrodo, įtikėtina, kad tai buvo 1325 metais, taigi dar stabmeldystės laikais; todėl pasitvirtina mūsų spėjimas, kad tai milžinas Alcis laikui bėgant virto šventuoju Kristupu. Antrame antspaude, prispaustame šalia šito, skyde yra Vytis po karūna; apačioje - Radvilų herbas Trimitai*.