Persai

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Tą kalaviją lietuviai paskyrė savajam karo dievui; kiek kartų jį turėję su savimi kovodami su livoniečiais, tiek kartų nugalėję, nes buvo įsitikinę, kad jų karo dievas padės keršydamas už nužudymą Dangeručio, kuris, kaip jie manė, nelaisvėje buvo nužudytas tuo kalaviju. Senovės persai turėjo karingą dievaitį, vadintą Kaousu. 1 11 Szybinski.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Šio dievo mitas taip pat sutampa su senovės persų Oromazu ir Arimanu, iš kurių, matyt, ir kilęs. Senovės romėnai vadino jį Niger Deus ir painiojo su Plutono mitais. Senovės saksai jį vadino Aire.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Šiuos prietarus žinojo ir Lietuvos rusinai. Senovėje žalčių garbinimas buvo visuotinis: indai, chaldėjai, egiptiečiai, persai, finikiečiai, graikai, romėnai, gotai ir daugelis kitų tautų nebuvo laisvos nuo tų prietarų. Panašų į lietuvių elgesį su žalčiais Julijus Cezaris pastebėjo Pirėnų tautose9.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Vis dėlto ši pastaba mūsų nesulaiko: eisime mūsų pasirinktu keliu, vildamiesi, kad ir mūsų pastangos bus naudingos mūsų tėvynės istorijai. Šventoji ugnis Chaldėjai, persai, egiptiečiai, graikai, romėnai ir kiti kaip dievybę garbino ugnį. Gvebrai, ligi šiol išpažįstantys Zoroastro mokymą, įžiūri ugnyje Dievą, arba pasaulio visatos sielą, bet nemoka tos esybės pavadinti vardu.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Šventyklos Herodotas ir Strabonas tikina, kad egiptiečiai ir finikiečiai pirmieji pradėjo statyti šventyklas dievams arba pastatus, kuriuose jie būdavo garbinami. O persai ir kitos Rytų tautos dar ilgai tų statinių nežinojo; joms aukų atnašavimo vieta buvo kalnai. Antikos žmonių šventyklos susidėdavo iš dviejų dalių: Naos, kurioje stovėdavo indas su šventuoju vandeniu ir rinkdavosi žmonės bei dalyvaudavo apeigose; antroji dalis -Adytum, kurioje stovėdavo stabai; ten teisę būti turėjo tik pašvęstieji asmenys, žyniai, vadai.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

37 Darijaus puolimai prieš skitus. Apie 520 metus prieš Kristaus gimimą skitus valdė išpuikęs, žiaurus ir nelabai išmintingas monarchas Indatiras. Jis niekino graikus ir persus, nes jie buvo svetimi žmonės, o šie savo ruožtu niekino skitus kaip barbarus. Tačiau skitų galybė ir reikšmė politinėje arenoje dar buvo nemažos, nes persų karalius Darijus siekė sąjungos su Indatiru ir norėjo vesti jo dukrą. Bet persų pasiuntiniai buvo išsiųsti atgal su panieka; į prašymą karalaitės rankos atsakyta neigiamai.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Šis, priplaukęs su 30 galerų, labai juos sumušė, paėmė didelį grobį ir belaisvių, tarp kurių buvo ir karaliaus brolis. 39 Po kurio laiko, 514 metais prieš Kristaus gimimą, kai skitai nė neketino žemintis, pats Darijus patraukė prieš Indatirą. Persų būriai įžengė į Europą ir, graikų sąjungininkų remiami, brovėsi Dunojaus link.