Per žygį prieš skitus Darijus buvo priverstas sparčiai pereiti Skitiją ir keltis per Dnestrą, Būgą, Dneprą bei Donecą. Iki Darijaus žygio prieš Skitiją gelonai, Narbuto teigimu, jau seniai gyveno tarp budinų, buvo su jais susilieję ir sudarė vieną tautą. Skitų karaliaus Indatiro vadovaujama kariuomenė karo metu kovojo su Darijumi.
Kadangi priešo būriai buvo narsūs ir puikiai ginkluoti, todėl skitai niekur nestojo į mūšį, bet, gerai apsigalvoję ir išvengdami lemtingų kovų bei puldinėdami iš šonų ir užnugario, vertė priešą sparčiai žygiuoti su visa jo nesuskaičiuojamų atsargų našta. Taip Darijus buvo priverstas greitai pereiti visą Skitiją, persikelti per tokias dideles upes kaip Dnestras, Būgas, Dnepras ir Donecas. Antra vertus, persų karalius, pasak Herodoto, savo dvariškių pataikavimų suklaidintas, iš neapdairaus įkarščio tarytum padėjo skitams įgyvendinti jų ketinimus.
Herodotas prisimena buvus tokį miestą prie Juodosios jūros, kur netoliese buvo ir Dioskūrija; būtent šios vietos garsėjo didžiulėmis prekyvietėmis, į kurias susirinkdavo nesuskaičiuojamos minios žmonių iš maždaug trijų šimtų genčių, įvairių savo kalba ir gyvenamąja vieta1. Kada įvyko ta revoliucija, privertusi gelonus išvykti iš emporiumų, nėra jokių žinių; tikra tik tai, kad iki Darijaus žygio prieš Skitiją gelonai jau seniai gyveno tarp budinu, susiliejo su jais ir sudarė vieną tautą. Todėl manoma, kad tai turėjo įvykti ne vėliau kaip VI amžiaus prieš Kristaus gimimą antrojoje pusėje.
Pats Herodotas, tą patį manydamas apie gelonus ir budinus, teigia, jog jie turėję tvirtoves ir tokį nekilnojamąjį turtą, kurį sunaikino persų antpuolis. Šio karo metu jie buvo ištikimiausi ir uoliausi skitų sąjungininkai. Kariuomenė, kuriai vadovavo pats skitų karalius Indatiras, kovojo su Darijum.
Šiandien ji vadinama Pečeros kalva, kuri stūkso čia pat prie Dnepro, be užutekių, graži ir patogi gynybai2. Tad negalime nė valandėlės abejoti, jog skitų žemdirbiai įkūrė čia vieną pagrindinių savo nuolatinių kolonijų, kur galbūt buvo svarbesnis jų žemdirbystės centras ir žymesnių žmonių buveinė. Tai turėjo įvykti anksčiau, negu persų karalius Darijus užpuolė Sikitiją; tai atsitiko V amžiaus prieš Kristaus gimimą pradžioje.
Galop išdidžiam monarchui buvo laimė persikelti su likusia armija per Dunojų tuo pačiu tiltu, kurį jis pats pastatė ir kuris dėl laimingo atsitiktinumo išliko, nes kitaip persai būtų jį neišvengiamai visiškai sutriuškinę1. 40 Darijui nepavyko įveikti skitų, bet šis žygis turėjo didelę įtaką Skitijos vidaus gyvenimo sąlygoms, nes būtent nuo to laiko ji aiškiai ėmė artėti prie žlugimo. Ko gero, remdami Skitijos kolonistus graikus, persai palaikė jų siekimą sunaikinti seną krašto tvarką ir suteikė progą svetimoms gentims imtis veiksmų šiam tikslui įgyvendinti.
Dar nebuvo tokių tyrinėjimų, ieškojimų, ir juos tenka palikti ateičiai. Juk neabejotina, jog šiame krašte, kai jis priklausė gelonams-budinams, dar persų karaliaus Darijaus amžiuje žemdirbystė buvo aukšto lygio ir skatino graikus prekiauti grūdais Juodojoje jūroje. Apie 510 metus prieš Kristaus gimimą lakedamoniečiai palaikė prekybinius ryšius su Skitijos žemdirbių gyvenamosiomis vietovėmis, o šiek tiek anksčiau, 497 metais prieš Kristaus gimimą, kai pagrindinė Juodosios jūros prekybos sostinė ir daugelio prie Euksino buvusių kolonijų „motina“ Miletas ėmė nykti, grūdų pardavimas ne tik nesumažėjo, bet dėl Skitijos žemdirbių padidėjo, nes kitų Graikijos miestų pirkliai patys keliaudavo tiesiai į Olbiją ir toliau į šiaurę, į ten esančius uostus, net į išėdom} kraštą, kur gelonai ir budinai Donu atplukdydavo savo grūdų.
Siaurine šio ežero pakrante žygiavo didelė Da rijaus kariuomenė, artėjusį prie Istro, kai jis puolė ski tus, tačiau šie iš savo lygumų traukėsi į rytus ir galop persikėlė kitapus Tanajo, kur Darijus persekiojo juos per 1 Herodot.
Siaurine šio ežero pakrante žygiavo didelė Darijaus kariuomenė, artėjusį prie Istro, kai jis puolė skitus, tačiau šie iš savo lygumų traukėsi į rytus ir galop persikėlė kitapus Tanajo, kur Darijus persekiojo juos per 1 Herodot. T. IV. P, 86, 45. r\ xs -/riliz-a’.. 2 Ibid. P. 86. то'З llovtov. 3 Ibid. P. 57, 100, 101. etį, ёті aUj-utįo ya7eo[i.£oY)u MaiijTO 4 Ibid. P. 45 (P. 300. Not. 52). 5 Vibius Saąuester (ed. Obeli). P. 278. Мсайтіи Maeotin. 6 Herodot. T. IV. P. 57, 100, 86. ly op[A£Č5ixeuoę, e vasto palude profluens... ią [euyou -nįt; Mįautį?, in recessu paludis... Т£ тоир Paci7r)i0p. 7 Ibid. P. 12. s o t i Ss BocnroĮvJg Kipųiipioę /а),£б[А£’.>оц. 8 Ibid. P. 57.vTouię, Suoyii. 9 Ibid. P. 123."О аро;}Л1уо?. 380 sauromatų kraštą net iki budinu žemių