Per žygį prieš skitus Darijus buvo priverstas sparčiai pereiti Skitiją ir keltis per Dnestrą, Būgą, Dneprą bei Donecą. Iki Darijaus žygio prieš Skitiją gelonai, Narbuto teigimu, jau seniai gyveno tarp budinų, buvo su jais susilieję ir sudarė vieną tautą. Skitų karaliaus Indatiro vadovaujama kariuomenė karo metu kovojo su Darijumi.
Kadangi priešo būriai buvo narsūs ir puikiai gink\nluoti, todėl skitai niekur nestojo į mūšį, bet, gerai apsi\ngalvoję ir išvengdami lemtingų kovų bei puldinėdami iš\nšonų ir užnugario, vertė priešą sparčiai žygiuoti su visa\njo nesuskaičiuojamų atsargų našta. Taip Darijus buvo\npriverstas greitai pereiti visą Skitiją, persikelti per to\nkias dideles upes kaip Dnestras, Būgas, Dnepras ir Done-\ncas. Antra vertus, persų karalius, pasak Herodoto, savo\ndvariškių pataikavimų suklaidintas, iš neapdairaus įkarš\nčio tarytum padėjo skitams įgyvendinti jų ketinimus.
Herodotas prisimena buvus tokį miestą prie Juodosios jūros, kur netoliese buvo ir Dioskūrija; būtent šios vietos garsėjo didžiulėmis prekyvietėmis, į kurias susirinkdavo nesu skaičiuojamos minios žmonių iš maždaug trijų šimtų genčių, įvairių savo kalba ir gyvenamąja vieta1. Kada įvyko ta revoliucija, privertusi gelonus išvykti iš empo riumų, nėra jokių žinių; tikra tik tai, kad iki Darijaus žygio prieš Skitiją gelonai jau seniai gyveno tarp budi nu, susiliejo su jais ir sudarė vieną tautą. Todėl mano ma, kad tai turėjo įvykti ne vėliau kaip VI amžiaus prieš Kristaus gimimą antrojoje pusėje.
Pats Herodotas, tą patį manydamas apie gelonus ir bu dinus, teigia, jog jie turėję tvirtoves ir tokį nekilnojamąjį turtą, kurį sunaikino persų antpuolis. Šio karo metu jie buvo ištikimiausi ir uoliausi skitų sąjungininkai. Kariuo menė, kuriai vadovavo pats skitų karalius Indatiras, ko vojo su Darijum.
Šiandien ji vadinama Pečeros kalva, kuri stūk\nso čia pat prie Dnepro, be užutekių, graži ir patogi gyny\nbai2. Tad negalime nė valandėlės abejoti, jog skitų žem\ndirbiai įkūrė čia vieną pagrindinių savo nuolatinių ko\nlonijų, kur galbūt buvo svarbesnis jų žemdirbystės cent\nras ir žymesnių žmonių buveinė. Tai turėjo įvykti anks\nčiau, negu persų karalius Darijus užpuolė Sikitiją; tai at\nsitiko V amžiaus prieš Kristaus gimimą pradžioje.
Galop išdidžiam monarchui buvo laimė persikelti\nsu likusia armija per Dunojų tuo pačiu tiltu, kurį jis pats\npastatė ir kuris dėl laimingo atsitiktinumo išliko, nes ki\ntaip persai būtų jį neišvengiamai visiškai sutriuškinę1.\n40\nDarijui nepavyko įveikti skitų, bet šis žygis turėjo\ndidelę įtaką Skitijos vidaus gyvenimo sąlygoms, nes bū\ntent nuo to laiko ji aiškiai ėmė artėti prie žlugimo. Ko\ngero, remdami Skitijos kolonistus graikus, persai palaikė\njų siekimą sunaikinti seną krašto tvarką ir suteikė progą\nsvetimoms gentims imtis veiksmų šiam tikslui įgyven\ndinti.
Dar nebuvo tokių tyrinėjimų, ieškojimų, ir juos tenka palikti ateičiai. Juk neabejotina, jog šiame krašte, kai jis priklausė gelo- nams-budinams, dar persų karaliaus Darijaus amžiuje žemdirbystė buvo aukšto lygio ir skatino graikus prekiau ti grūdais Juodojoje jūroje. Apie 510 metus prieš Kristaus gimimą lakedamoniečiai palaikė prekybinius ryšius su Ski- tijos žemdirbių gyvenamosiomis vietovėmis, o šiek tiek anksčiau, 497 metais prieš Kristaus gimimą, kai pagrin dinė Juodosios jūros prekybos sostinė ir daugelio prie Euksino buvusių kolonijų „motina“ Miletas ėmė nykti, grūdų pardavimas ne tik nesumažėjo, bet dėl Skitijos žemdirbių padidėjo, nes kitų Graikijos miestų pirkliai pa tys keliaudavo tiesiai į Olbiją ir toliau į šiaurę, į ten esan čius uostus, net į išėdom} kraštą, kur gelonai ir budinai Donu atplukdydavo savo grūdų.