Čekai

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Netrūko prie Vytauto dvaro ir pasauliečių čekų, kurie tokiose vietose, ypač Lenkijoje, kaip labiau išsilavinę, buvo mielai laikomi. Čekai ir moravai, Vytauto pasamdyti, dalyvavo Žalgirio mūšyje. Todėl kai Čekijoje pasklido Katalikų Bažnyčiai priešingas Jono Huso mokslas, Konstancijos susirinkime pasmerktas, per čekus jis ėmė skverbtis Lenkijon ir Lietuvon.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Vytauto dvare lankėsi abudu Pragos Jeronimai, kurių vienas (katalikas) buvo nuvykęs skelbti katalikų tikėjimo Žemaitijoje dar prieš 1413 m. Netrūko prie Vytauto dvaro ir pasauliečių čekų, kurie tokiose vietose, ypač Lenkijoje, kaip labiau išsilavinę, buvo mielai laikomi. Čekai ir moravai, Vytauto pasamdyti, dalyvavo Žalgirio mūšyje.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Čekai jo metu nebuvo Lietuvai svetimi žmonės. Jų kunigai kartu su lenkais dalyvavo Aukštaičių ir Žemaičių krikšte. Vienas čekų kunigas buvo Vilniaus kapituloje. Vytauto dvare lankėsi abudu Pragos Jeronimai, kurių vienas (katalikas) buvo nuvykęs skelbti katalikų tikėjimo Žemaitijoje dar prieš 1413 m.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Čekai, nenustoję vilties, vėl išsiuntė savo pasiuntinį Hinką iš Valdšteino, kurį Jogaila su Vytautu priėmė 1421 m. Pirmiausia pasiuntinys pasiūlė karūną Jogailai, kuris atsakė, kad tuo reikalu sušauksiąs Liubline seimą. Čekai, nenorėdami laukti, kreipėsi tuojau į Vytautą, kuris pasiūlymą priėmė palankiai, nežiūrint to, kad Jogaila su tuo nesutikęs. Tada čekai Kutnos Hožos seime (1421) ir išrinko Vytautą savo karalium, kuris pasiuntė jiems savo vietininku sūnėną Zigmantą Kaributą su keliolika tūkstančių kareivių.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Pamatęs, kad jo jėgos nebesutinka su užsimojimais, jis atsisako nuo sumanymo: taip buvo su čekais, kai suprato, kad husitų siūlyta karūna galėtų jam per brangiai kaštuoti, taip buvo su bažnytinės unijos mėginimu, kai paaiškėjo, kad ją sunku įgyvendinti. Pastebėjęs, kad kuris pasirinktas kelias netinka, jis keičia kryptį, neatsisakydamas tuo nuo savo vyriausiųjų uždavinių.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Panašų atsakymą gavo jie ir iš Vytauto. Tačiau čekai neišsižadėjo savo sumanymo, manydami, jog troškimas gauti karaliaus vainiką įveiks kiekvieną atkaklų užsispyrėlį. Antrą kartą pasiuntę žygūnus, jie vėl bandė palenkti Jogailos bei Vytauto širdis.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Po šių žygių garsas apie Vytauto pergales pasklido tarpu imperatorius Zigmantas apsiėmė tarpininkauti ir išspręsti jau keletą metų užsitęsusį lenkų ir kryžiuočių ginčą dėl kurių ne kurių žemių, nes, siaučiant dažnoms kovoms bei rietenoms, vargu ar galima buvo kitaip nustelbti šio be galo daigaus karo želmenį. Jogaila 1419 m e ta i ir Vytautas, įsitikinę, jog lenkų reikalavimai teisėti, neatmetė šitokios galimybės ginčui išspręsti. Kai paaiškėjo, kad imperatoriaus sprendimai nesiremia teisingumu, kad jo skelbiamos ištarmės pažeidžia net moralės normas, jie atsisakė jo tarpinin- 1420 m e ta i kavimo ir pasiryžo ginklu įrokilusių tikybinių nesutarimų čekai atsisakė klausyti Romos bažnyčios, pradėjo atvirai maištauti prieš savo karalių ir, kaip jau esu sakęs, sugalvojo paieškoti kaimyninėse šalyse jėgų, kuriomis galėtų remtis kovoje prieš imperatoriaus galybę.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Jogaila, ilgai neužlaikydaIr vien a s, ir k ita s atmas pasiuntinių, čia pat atvim eta rai pareiškė esąs patenkintas ta valdžia, kurią gavęs iš dievo, nieko neskriausdamas, o svetimų valdų visai netrokštas. Jis nieku būdu negalįs nė įsivaizduoti, kad galėtų būti karaliumi žmonių, nenorinčių paklusti bažnyčios įstatymams. Panašų atsakymą gavo jie ir iš Vytauto. Tačiau čekai neišsižadėjo savo sumanymo, manydami, jog troškimas gauti karaliaus vainiką įveiks kiekvieną atkaklų užsispyrėlį. Antrą kartą pasiuntę žygūnus, jie vėl bandė palenkti Jogailos bei Vytauto širdis.