Grupė

Budinai

23 teiginiai26 įrašai32 ryšiai

Vikipedijos įžanga

Budinai (sen. gr. Βουδίνοι = Boudínoi) – senovės Europos tauta, minima Herodoto, gyvenusi Dono aukštupio regione. Pasak istoriko, tauta buvusi gausi ir didelė, o jos žmonės – mėlynakiai ir rudaplaukiai. Jų žemėje buvusi medinė tvirtovė Gelonas (graikų gelonų kolonija, nes Herodotas mini, kad ten buvę graikų dievų šventyklų, švęstos bakchanalijos). Rašoma, kad buvę klajokliai, mitę kankorėžiais, tarp miškų telkšančiame ežere gaudę ūdras, bebrus bei dar kažkokius autoriui nežinomus žvėris.. VI a. pr. m. e. su skitais dalyvavo kare prieš persus. Vėliau budinus mini ir Ptolemėjus.

Šaltinis: Vikipedija

Pagal publikuotus šaltinius

Budinai – Herodoto minima giminė, apie kurią Teodoras Narbutas pateikia duomenų iš senovės istorinių pasakojimų. Maždaug VI amžiaus prieš Kristaus gimimą viduryje, spaudžiami sarmatų, jie persikėlė į kairiąją Dono pusę, į Dono ir Doneco tarpupį. Pasak Narbuto minimo Baturlino, budinai gyveno greta gelonų, o jų gyvenama teritorija apėmė Voluikos ir Bogončavo miestų apylinkes. Budinai savo žemėje buvo įsirengę medinių tvirtovių; išskirtinė jų buvo Gelona – kvadratinė tvirtovė, kurios kiekvienas šonas siekė 30 stadijų. Tvirtovėse stovėjo medinės šventyklos, kuriose heleniškai garbinti dievai, rengtos Dioniso šventės ir bakchanalijos, o pačius budinus šaltinis apibūdina kaip rusvaplaukius, šviesiai mėlynakis žmones.

Šaltinis: lietuvosistorija.eu

Herodoto pasaulio žemėlapis, kuriame pažymėti budinai.

circa 1860 date QS:P,+1860-00-00T00:00:00Z/9,P1480,Q5727902 · Žiūrėti galerijoje

Šaltiniais pagrįsti bruožai

Savybės

Savybė	Aprašymas	Laikas / kontekstas	Šaltiniai
SudėtisŠaltinių nesutarimas	Budinai apibūdinti kaip labai gražūs, rusvaplaukiai žmonės, turintys šviesiai mėlynas akis. P. J. Safaržykas Herodoto budinus apibūdino kaip venedų tautą ir seniausią Herodoto minimą slavų šaką.	Pasak Herodoto, kaip jį cituoja T. Narbutas; apibūdinimas pateiktas kalbant apie budinų giminę. P. J. Safaržyko vertinimas, pateiktas T. Narbuto veikalo apraše; jis budinus sieja su Voluine ir Baltarusija.	Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Struktūra	Budinai savo žemėje turėjo medinių tvirtovių; viena jų, Gelona, buvo kvadratinė, o kiekvienas jos šonas siekė 30 stadijų.	Herodoto pateikta informacija, perteikta T. Narbuto.	Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
VeiklaŠaltinių nesutarimas	Budinai savo žemėje buvo pastatę medines tvirtoves; jose stovėjo medinės šventyklos, kuriose helenų dievai buvo garbinami heleniškai. Budinų tvirtovėse kasmet būdavo minimos Dioniso (Bacho) šventės ir vykdavo bakchanalijos. Maždaug VI amžiaus prieš Kristaus gimimą viduryje budinams teko persikelti į kairiąją Dono pusę ir įsikurti Dono bei Doneco tarpupyje, sarmatams pradėjus skverbtis per Kaukazą ir priartėjus prie Volgos žiočių. Budinai, pasak Narbuto minimo Baturlino, gyveno greta gelonų ir rytų link buvo užėmę Voluikos bei Bogončavo miestų apylinkes. Senovės tyrinėtojai, kaip teigia T. Narbutas, manė, kad budinai įsiterpė tarp venedų ir slavų gyvenamųjų vietovių ir iš dalies taikiai, iš dalies gal išstumdami kitas gentis įsikūrė prie Nemuno, vėliau prie Vyslos ir Dauguvos.	Herodoto pateikta informacija, perteikta T. Narbuto. T. Narbuto pasakojimas apie budinų persikėlimą dėl sarmatų judėjimo. Generolo Baturlino geografijos aiškinimas, perteiktas T. Narbuto. Senovės tyrinėtojų vertinimas, kurį T. Narbutas sieja su Osolinskiu; pateikiamas kaip istorinė interpretacija.	Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Patikrinti teiginiai

Atrinkti teiginiai

t-001vidutinis

T. Narbutas, remdamasis Herodotu, rašo, kad budinai turėjo medines tvirtoves, tarp jų Gelonos, ir buvo apibūdinami kaip rusvaplaukių, šviesiaakių žmonių giminė.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Iš Herodoto žinome, kad budinai savo žemėje turėjo pastatę medines tvirtoves. Viena jų buvo kvadratinė, kiekvienas jos šonas turėjo 30 stadijų, t. y. buvo 3000 rusiškų sieksnių ilgio, ir vadinosi Gelonos. Jų tvirtovės buvo labai didingos, jose taip pat stovėdavo medinės šventyklos, kuriose buvo helenų dievai, garbinami heleniškai, altoriai ir koplytėlės irgi buvo iš medžio. Ten kasmet būdavo minimos Dioniso (Bacho) šventės ir vykdavo bakchanalijos. Pasak to paties istoriko, budinu giminei būdingi šie bruožai: „Budinai labai gražūs, rusvaplaukiai žmonės, turi šviesiai mėlynas akis“1.

t-008vidutinis

Pasak Narbuto minimo Baturlino, budinai gyveno greta gelonų, Voluikos ir Bogončavo miestų apylinkėse.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Naujausių ir tiksliausių šios graikų istoriko geografijos paaiškinimų pateikė generolas Baturlinas, aprašydamas Darijaus žygį prieš Skitiją2. Pasak jo, gelonų gyventa dabartinėje Starobelsko apskrityje, o budinai gyveno visai greta, rytų link buvo užėmę šiandienių Voluikos ir Bogončavo miestų apylinkes, vadinasi, šių abiejų genčių gyvenamas kraštas plytėjo Dono ir Doneco tarpupyje, jo plotas iš pietų į šiaurę galėjo būti nuo 48 iki 51 laipsnio platumos, o tisagetai buvo įsikūrę šiandienėse Oriolo, Tūlos, Riazanės, Tambovo ir Penzos gubernijose. Šios gentys buvo laikomos getų karta, kuri anksčiau turėjusi gyventi prie Tisos, arba Tibiskos, upės, įtekančios į Dunojų ir dėl to taip vadinamos3.

t-009vidutinis

Pasak Narbuto cituojamo Herodoto, budinai savo žemėje turėjo medinių tvirtovių, tarp jų Gelonos tvirtovę.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Iš Herodoto žinome, kad budinai savo žemėje turėjo pastatę medines tvirtoves. Viena jų buvo kvadratinė, kiekvienas jos šonas turėjo 30 stadijų, t. y. buvo 3000 rusiškų sieksnių ilgio, ir vadinosi Gelonos. Jų tvirtovės buvo labai didingos, jose taip pat stovėdavo medinės šventyklos, kuriose buvo helenų dievai, garbinami heleniškai, altoriai ir koplytėlės irgi buvo iš medžio. Ten kasmet būdavo minimos Dioniso (Bacho) šventės ir vykdavo bakchanalijos. Pasak to paties istoriko, budinu giminei būdingi šie bruožai: „Budinai labai gražūs, rusvaplaukiai žmonės, turi šviesiai mėlynas akis“1.

t-213670vidutinis

Budinai, spaudžiami sarmatų, persikėlė į Dono ir Doneco tarpupį.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Maždaug įpusėjus VI amžiui prieš Kristaus gimimą, kai sarmatai pradėjo keliauti per Kaukazą ir priartėjo prie Volgos žiočių, o skitų nomadai, jau seniai įsikūrę abiejose Dnepro upės pakrantėse, tų pačių genčių Pavolgio gyventojai, buvo priversti palikti savo gyvenamąsias vietas dėl neabejotinai nemielos sarmatų kaimynystės, tuomet budinams teko persikelti į kairiąją Dono pusę ir įsikurti Dono bei Doneco tarpupyje

t-212879vidutinis

Pasak to paties istoriko, budinu giminei bū dingi šie bruožai: „Budinai labai gražūs, rusvaplaukiai žmonės, turi šviesiai mėlynas akis“1.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Pasak to paties istoriko, budinu giminei būdingi šie bruožai: „Budinai labai gražūs, rusvaplaukiai žmonės, turi šviesiai mėlynas akis“1. Būtent šie bruožai yra skitiški, aprašyti to paties autoriaus.

t-002vidutinis

Narbutas rašė, kad budinai gyveno prie senovės Armėnijos Arakso, o vėliau persikėlė prie Volgos žemupio Arakso.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Tikras dalykas yra tik tai, kad Arakso upė, tekėjusi senovės Armėnijoje, buvo vadinamaitoss' kaip tik tada, kai prie jos gyveno budinai. Jie, kokios nors revoliucijos nustumti nuo Armėnijos Arakso, leidosi į vakarus ir apsigyveno prie Volgos žemupio, kuris taip pat vadinosi Araksas. Konkrečiai dvi jos atšakos vadinosi Arhoksas (Arhox) ir Roksas (Rhox), prie kurių budinai buvo kurį laiką gyvenę. Paskui ši tauta persikėlė į Europą ir susijungė su gelonais, gyvenusiais tarp Dono ir Doneco; tad šioje tėvynėje pastebime trečią šventąją upę, pavadintą Ross, kuri buvo dabartinė upė, besivadinanti Oskolas.

t-003vidutinis

Narbutas pasakojo, kad gelonai ir budinai apsigyveno prie Nemuno vidurupio ir Volkovysko apskrityje upę pavadino Rose.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Paskui ši tauta persikėlė į Europą ir susijungė su gelonais, gyvenusiais tarp Dono ir Doneco; tad šioje tėvynėje pastebime trečią šventąją upę, pavadintą Ross, kuri buvo dabartinė upė, besivadinanti Oskolas. Lemtis, nuginusi gelonus ir budinus nuo tos upės, atvedė juos prie Nemuno vidurupio; apsigyvenę jo kairiajame krante, dabartinėje Volkovysko apskrityje, upę, tekančią per jų sodybų vidurį, jie pavadino Rose (Ross). Si ketvirta šventoji upė iki šiol išlaikė nepakitusį savo vardą.

Visi teiginiai ir įrodymai (23 teiginiai, 26 įrašai)

Struktūruoti ryšiai