Manvydas

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Iš žalio slėnio gilumos, ant paskutiniojo iš kalnų, supančių Vilnelės upės vagą, ir ten, kur ji įteka į Viliją, buvo iškilusi mūro tvirtovė, galingojo Gedimino pastatydinta, saugoma aukštų sienų ir trijų bokštų. O pilies kalno pietų pusėje, tarp jo ir Vilnelės upės, stovėjo didžiuliai vieno garsiausių Lietuvos didikų Manvydo rūmai, o kalno papėdėje, palei Viliją, driekėsi Žemutinė pilis, vadinta Kreivąja. Reikšmingiausia jos dalis buvo šventasis Šventaragio slėnis,' rėpiantis pleištu įsiterpusią lanką tarp Vilijos ir Vilnelės, nuo senų senovės apaugęs ąžuolais; ten degė amžinoji ugnis - Gabija, didžiai garbinama lietuvių.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Actum et datum in Wilno, ipšo die purificationis Mariae Virginis gloriosae. A. D . 1396. Presentibus nobilibus ac Strenuis viris D-nis Minigalone Gastoldo Monividone Palatino Viln. nec non Czupurua et Milone Marschalcis curiae nostrae, et aliis quam pluribus fide dignis [šviesiausiojo valdovo kunigaikščio Lenkijos karaliaus Vladislovo, mūsų mylimiausio brolio, pavedimu ir sutikimu duodame dešimtinę nuo ariamos žemės mūsų Cudzeniškių kaimo, esančio ties Medininkais, ir kasmet vieną medaus saiką, kuris vadinamas medaus duokle, iš mūsų dvaro ir mūsų kaimus su žmonėmis - Corzen, Honobičiai ir Volča, esančius Choreckovo valsčiuje, paskiriame ir 1.1. Aktuota ir duota Vilniuje, Švč. Mergelės Marijos Apsivalymo dienoje, Viešp. metais 1396. Dalyvaujant garbingiems ir narsiems vyrams Mingailai, Goštautui; Vilniaus vaivadai Manvydui bei mūsų dvaro maršalkoms Čupurvai ir Milonui bei daugeliui kitų, vertų pasitikėjimo].

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Švitrigailos dvaras stovėjo kaip tik toje vietoje, kur ir dabartinis dvaras. — • — 215 ## Puslapis 232 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS priekyje skubiai ir slapčiomis nužygiavęs į Ašmeną, apie rugpjūčio 28-ą įžūliai įsiveržė į Švitrigailos dvarą15, bet ten jo jau nerado, nes šis, ką tik įspėtas Trakų vaivados Manvydo, lydimas kelių totorių vadų, išsigelbėjo pabėgdamas. Žygimantas tučtuojau užėmė Vilnių ir Trakus16, taigi Vilnius dėl šių staigių permainų ir abipusių karinių gaudynių, atrodo, bus vėl patyręs nesėkmių.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Kitais metais jis buvo išvaduotas dviejų jam palankių kunigaikščių ir vėl patraukė į mūšio lauką56.1396-ieji metai Vilniui atmintini dar ir dėl pilies kalno smarkios griūties bei alpių karščių. Šlaito nuošliaužos užslinko ant vaivados Manvydo rūmų, stovėjusių pakalnėje, užgriuvo jo tarnus ir turtus.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Savo ruožtu, Žygimantas, toks pat žiaurus ir nesantūrus, tenkindamas savo kerštą, kai jam buvo išduoti pas karalių Vladislovą Jogailą vykstantys Švitrigailos pasiuntiniai, atkeršijo įsakydamas juos pa valkioti gatvėmis, o paskui paskandinti. O Manvydas, Trakų vaivada, buvo sučiuptas ir, Žygimanto įsakymu, nukirsdintas20. Vėl įsiliepsnojo kelerius metus trukęs karas tarp rusų, vadovaujamų Švitrigailos, ir Lietuvos, valdomos Žygimanto.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Nugalėjo vis dėlto tie, kurie stojo už ryšius su Jogailos gimine ir sąjungą su lenkais. Manvydas susitarė su Goštautu bei Astiku, laikantis senojo susitarimo su lenkais, paskelbti valdovu patį karalių Vladislovą. Kiti manė, kad karaliaus išrinkimas didžiuoju kunigaikščiu gali atnešti daugiau žalos nei naudos, nes, neseniai pakeltas į Vengrijos karaliaus sostą ir atskirtas nuo Lietuvos tokių didelių nuotolių, negalėsiąs laiku nei žinios apie pavojų gauti, nei ką padėti, todėl griežtai priešinosi karaliaus kandidatūrai.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Gediminas taip pat turėjo tris žmonas: Vidą, Olgą ir Jaunę, o su jomis - septynis sūnus3. Vida buvo švedų kilmės bartininko Vidmanto iš Kuršo duktė. Iš jos sūnūs: Manvydas (Montwid, tai reiškia: Vidos pasaulis) gimė 1276 metais ir Narimantas (Narimund, tai reiškia: Pasaulio pabaiga, nes Vida mirė tuoj po jo gimimo) - 1277 metais.