Venedai

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

12 ## Puslapis 29 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I KNYGA LAIKAI IKI KRIKŠČIONYBĖS ĮVEDIMO NUO MIESTO ĮKŪRIMO IKI PAT KRIKŠTO PRIĖMIMO VILNIUJE 1387 METAIS Lietuvių tautos kilmė — Normanai — Senoji gyvenvietė prie Vilnios upės — Šventaragis — Vilnius tampa Gedimino miestu ir sostine — Įsikūrimas, pradinė padėtis ir miesto valdymas — Jaunučio žlugimas — Algirdas - Pranciškonų nukankinimas — Kryžiuočių puldinėjimai Algirdo laikais — Jogailos užmačios — Kova su Kęstučiu — Vilniaus miestiečių įtaka toje kovoje — Kęstučio mirtis — Vilniaus padėtis Jogailos laikais — Mūšis su kryžiuočiais prie miesto ir jo sudeginimas — Nuniokojamos Vilniaus apylinkės — Išvejami kryžiuočiai— Jogaila tampa Lenkijos karaliumi — Išvykimas į Krokuvą. Nuo I amžiaus po Kristaus gimimo slavų gentis, vadinta venedais, buvo užėmusi Baltijos jūros pakrantę nuo Vyslos žiočių iki pat Samlandijos (Sembos). Į rytus nuo Dvinos prie jų šliejosi estų, gausios suomių padermės atšakos, gyvenvietės.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Mūsų kaimiečiai lietuviai taria „Niaris" ir sako, esą lenkiškai jų puikioji upė vadinama Wilja. Prancūzijoje, Aljė departamente, esama mineralinių vandenų, vadinamų Neris, prie taip pat pavadinto miestelio, išsidriekusio tarp Šero ir Luaros upių, kur X amžiuje siekė normanų antpuoliai ir netgi jų gyvenvietės - slavų, venedų, gyvenančių Hanoverio žemėje prie Elbės žemupio, netoli nuo Lūchovo, kalba žodis Vilija reiškia valią. Žr.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Pakviestas į pagalbą Jarmerikas mielai atskubėjo gal trokšdamas atkeršyti už savo nelaisvę ar norėdamas turėti naudos. Jis įsiveržė į slavų kraštą; venedų karalius Skalka buvo sumuštas ir krito mūšio lauke, o jo kraštas pateko į priešų rankas. Tačiau Jarmeriko įniršiui to nepakako.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Esama neabejotinų įrodymų, nes, valdant imperatoriui Galui, apie 253 metus jungtiniai finų, galindų ir venedų būriai kariavo su imperatorium Valuzianu, pirmojo sūnum, kai šis kariavo su sarmatais; jį šlovino kaip vandalų, finų, galindų ir venedų nugalėtoją. Šito įrodymų aptikta ant atrastų auksinių ir sidabrinių medalių1. Šie numizmatiniai užrašai nemini gotų, nes kalbama apie kitą karą ir vadinamąją sąjungą, kilusią tiesiai iš Vakarą, o gotai su savo lyga jau buvo Rytuose2.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Nedailus, vos galima suprasti, jog tai raitelis su sakalu. Raidės užrašytos ratu: lotyniškas užrašas, venedų runomis, pagal mano aiškinimą: l MM3 1 : S'k8>bP<^f> .’I* HrlT ĄĄŪ Ų/nmolavit Saifiborius dux ¡\rucho olitori). To dievaičio vardo užrašė raidė „o“ yra įterpta į vidurį, o ne į pabaigą, vadinasi, yra Koruch vietoj Krucho, o vietoje raidės „ch“, kuri nebuvo žinoma venedų runų abėcėlėje, buvo naudojama dviguba „gg“ (11), kurios, sujungtos j vieną raidę ^ , skaitoma kaip ,,CH“.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Todėl, mano nuomone, reikėtų skaityti: Kurcho, optimo maximo. O tai yra toks pat užrašas kaip ir ant kai kurių romėniškų medalių; jis reiškia IOVI OPTIMO MAXIMO. Taip pat kaip ir ant Volgasto miesto globėjo Jaruvito skydo, ant kurio radau tokį užrašą: „Tutori Voigasliensi, optimo maximo Jurowito". Lotynų kalbą slavai venedai ir lietuviai vartojo kaip diplomatinę kalbą.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Venedai tą kraštą vadino Ulmigeria, o tenykščius žmones — Ulmigeri. Tad jų padedami tęsė savo tyrinėjimus. Tas kraštas buvo visiškai laukinis, jame nebuvo nei miestų, nei kaimų, nei jokių tvirtai suręstų namų.