Lietuvos istorijos žinių lobynas
Asmuo
9 teiginiai9 įrašai6 ryšiai
Fridrichas II buvo imperatorius, susijęs su XIII amžiaus politiniais ir religiniais įvykiais Europoje. 1226 m. kalavijuočių magistras, siekdamas išsilaisvinti nuo vyskupo Alberto valdžios, įsteigė sau priklausomybę nuo Fridricho II, o imperatorius patvirtino kalavijuočių įgytus valsčius Padaugavyje. Fridrichas II kartu su popiežiumi Honorijumi III patikėjo broliui Hermanui išspręsti slaptus jų nesutarimus, tačiau Hermanas šios užduoties atsisakė. Imperatorius taip pat patarė magistrui Hermanui priimti Lenkijos kunigaikščio kvietimą spręsti keblų reikalą, susijusį su Kulmo žeme. Iš venedų gautą didelę šventojo kryžiaus dalį Fridrichas II perleido magistrui Hermanui, kuris ją pasiuntė į Elbingo pilį. Jo politinį palikimą primena ir 1268 m. žuvęs anūkas Konradinas.
Šaltinis: lietuvosistorija.eu
Šaltiniais pagrįsti bruožai
| Savybė | Aprašymas | Laikas / kontekstas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Pareigos ir vaidmuo |
|
|
Patikrinti teiginiai
M. Perlbachas nurodė, kad Dusburgietis, rašydamas apie Ordino teises, panaudojo imperatoriaus Fridricho II 1226 m. aukso bulę.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
M. Perlbachas, be to, nurodė, kad Dusburgietis, rašydamas apie Ordino teises, panaudojęs ir imperatoriaus Fridricho II 1226 m. aukso bulę, o Konrado ir Ordino sutartis nušvietęs pagal Ordino 1230 m.
1268 m. Sicilijos karalius Karolis paėmė į nelaisvę ir nugalabijo Konradiną, buvusio imperatoriaus Fridricho II anūką.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Apie Konradino, imperatoriaus Fridricho II anūko, žūtį 1268 viešpaties metais anksčiau minėtasis Karolis, Sicilijos karalius, paėmė į nelaisvę ir nugalabijo Konradiną, buvusio imperatoriaus Fridricho II anūką, su daugybe Vokietijos kilmingųjų (Mart. p. 409; Ptol. 22, 34—38).
Vienok mistras kalavijonų, norėdamas išsiliuosuoti nuo tokios jo vyresnybės, metuose 1226 buvo įsteigęs slapta sau liecybą nuo Fridricho II, ciesorius teutonų, kursai ne vien kalavijonis nuo valdžios vyskupo Alberto išliuosavo, bet dar ir įgytus valsčius.
Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
Albertas metuose 1224 pats dalijo valsčius kalavijonims it savo algočiams, kurie jo, kaipo savo vyriausios galvos, klausė. Vienok mistras kalavijonų, norėdamas išsiliuosuoti nuo tokios jo vyresnybės, metuose 1226 buvo įsteigęs slapta sau liecybą nuo Fridricho II, ciesorius teutonų, kursai ne vien kalavijonis nuo valdžios vyskupo Alberto išliuosavo, bet dar ir įgytus valsčius Padaugavy būtinai jiems patvirtino. Tas didesniai dar kerštino v.
Kartą, kai popiežius Honorijus III ir imperatorius Fridrichas II surado dingstį kažkokiems slaptiems nesutarimams, juodu patikėjo šį reikalą išspręsti tam pačiam broliui Hermanui, kuris, šitai išgirdęs, atsisakė, tvirtindamas, kad jam nieku būdu nedera.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Kartą, kai popiežius Honorijus III ir imperatorius Fridrichas II surado dingstį kažkokiems slaptiems nesutarimams, juodu patikėjo šį reikalą išspręsti tam pačiam broliui Hermanui, kuris, šitai išgirdęs, atsisakė, tvirtindamas, kad jam nieku būdu nedera spręsti šio pasaulio valdovų bylos, kadangi pats esąs paprastų paprasčiausias žmogus, neturįs nei kilnaus vardo, nei garbios vietos.
Imperatorius Fridrichas II patarė magistrui Hermanui priimti Lenkijos kunigaikščio kvietimą dėl keblaus reikalo.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Todėl kunigaikštis pasiuntė pas minėtąjį brolį magistrą Hermaną laiškus per įgaliotus pasiuntinius, kurie papasakojo ir jam, ir jo broliams, dėl kurių priežasčių leidosi į kelią; tada magistras, pasitaręs visais klausimais su broliais ir apsvarstęs su jais šį keblų reikalą, davėsi galop kunigaikščio įkalbamas, patartas popiežiaus, imperatoriaus Fridricho II ir Vokietijos kunigaikščių, kurie pasižadėjo, esant reikalui, jam padėti patarimais bei suteikti pagalbą. Taigi pas Lenkijos kunigaikštį magistras pasiuntė brolį Konradą iš Landsbergo ir dar vieną savo Ordino brolį pasidairyti Kulmo žemėje ir pažiūrėti, ar pasiuntiniai iš tikrųjų atvykę jo noru.
Fridricho II sūnus Konradas 1251 m. užpuolė Apulijos karalystę ir Neapolį, sugriovė Neapolio sienas ir kitais metais mirė nunuodytas.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Apie Neapolio miesto sugriovimą ir Konrado, imperatoriaus Fridricho II sūnaus, mirtį 1251 viešpaties metais Konradas, imperatoriaus Fridricho II sūnus, gimęs iš Jeruzalės karaliaus dukters, užpuolė Apulijos karalystę ir Neapolį. Sienas sugriovė ligi pamatų, bet kitais metais pasimirė nunuodytas (Mart. p. 404).
Imperatorius Fridrichas II iš venedų gautą didelę šventojo kryžiaus dalį perleido magistrui Hermanui, kuris ją pasiuntė į Elbingo pilį.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Kai venedai buvo smarkiai sutramdyti po maišto, sukelto prieš imperiją, jie paaukojo imperatoriui Fridrichui II ypatingą dovaną — didelę dalį šventojo kryžiaus, kurią imperatorius perleido šiam magistrui, pasiuntusiam ją savo ruožtu į Prūsijos kraštą, į Elbingo pilį, kur po šiai dienai ji krikščionių didžiai gerbiama dėl dažnų stebuklų, kuriuos viešpats padaro per tą kryžių.
Struktūruoti ryšiai
Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.
| Šaltinis | Autorius / metai | Teiginiai | Citatos ir paminėjimai |
|---|---|---|---|
| Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.) | — | 8 | 8 |
| Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995 | — | 1 | 1 |