Imperatorius Fridrichas II iš venedų gautą didelę šventojo kryžiaus dalį perleido magistrui Hermanui, kuris ją pasiuntė į Elbingo pilį.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 41
Kai venedai buvo smarkiai sutramdyti po maišto, sukelto prieš imperiją, jie paaukojo imperatoriui Fridrichui II ypatingą dovaną — didelę dalį šventojo kryžiaus, kurią imperatorius perleido šiam magistrui, pasiuntusiam ją savo ruožtu į Prūsijos kraštą, į Elbingo pilį, kur po šiai dienai ji krikščionių didžiai gerbiama dėl dažnų stebuklų, kuriuos viešpats padaro per tą kryžių.
M. Perlbachas nurodė, kad Dusburgietis, rašydamas apie Ordino teises, panaudojo imperatoriaus Fridricho II 1226 m. aukso bulę.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 24
M. Perlbachas, be to, nurodė, kad Dusburgietis, rašydamas apie Ordino teises, panaudojęs ir imperatoriaus Fridricho II 1226 m. aukso bulę, o Konrado ir Ordino sutartis nušvietęs pagal Ordino 1230 m.
1268 m. Sicilijos karalius Karolis paėmė į nelaisvę ir nugalabijo Konradiną, buvusio imperatoriaus Fridricho II anūką.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 235
Apie Konradino, imperatoriaus Fridricho II anūko, žūtį 1268 viešpaties metais anksčiau minėtasis Karolis, Sicilijos karalius, paėmė į nelaisvę ir nugalabijo Konradiną, buvusio imperatoriaus Fridricho II anūką, su daugybe Vokietijos kilmingųjų (Mart. p. 409; Ptol. 22, 34—38).
Popiežius Honorijus III ir imperatorius Fridrichas II slaptų nesutarimų sprendimą patikėjo broliui Hermanui.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 41
Kartą, kai popiežius Honorijus III ir imperatorius Fridrichas II surado dingstį kažkokiems slaptiems nesutarimams, juodu patikėjo šį reikalą išspręsti tam pačiam broliui Hermanui, kuris, šitai išgirdęs, atsisakė, tvirtindamas, kad jam nieku būdu nedera spręsti šio pasaulio valdovų bylos, kadangi pats esąs paprastų paprasčiausias žmogus, neturįs nei kilnaus vardo, nei garbios vietos.
Fridricho II sūnus Konradas 1251 m. užpuolė Apulijos karalystę ir Neapolį, sugriovė Neapolio sienas ir kitais metais mirė nunuodytas.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 232
Apie Neapolio miesto sugriovimą ir Konrado, imperatoriaus Fridricho II sūnaus, mirtį 1251 viešpaties metais Konradas, imperatoriaus Fridricho II sūnus, gimęs iš Jeruzalės karaliaus dukters, užpuolė Apulijos karalystę ir Neapolį. Sienas sugriovė ligi pamatų, bet kitais metais pasimirė nunuodytas (Mart. p. 404).
Imperatorius Fridrichas II patarė magistrui Hermanui priimti Lenkijos kunigaikščio kvietimą dėl keblaus reikalo.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 45
Todėl kunigaikštis pasiuntė pas minėtąjį brolį magistrą Hermaną laiškus per įgaliotus pasiuntinius, kurie papasakojo ir jam, ir jo broliams, dėl kurių priežasčių leidosi į kelią; tada magistras, pasitaręs visais klausimais su broliais ir apsvarstęs su jais šį keblų reikalą, davėsi galop kunigaikščio įkalbamas, patartas popiežiaus, imperatoriaus Fridricho II ir Vokietijos kunigaikščių, kurie pasižadėjo, esant reikalui, jam padėti patarimais bei suteikti pagalbą. Taigi pas Lenkijos kunigaikštį magistras pasiuntė brolį Konradą iš Landsbergo ir dar vieną savo Ordino brolį pasidairyti Kulmo žemėje ir pažiūrėti, ar pasiuntiniai iš tikrųjų atvykę jo noru.
Fridrichas II turėjo nesantuokinį sūnų Manfredą, iš kurio 1265 m. Sicilijos karalius Karolis atėmė sostą ir gyvybę.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 238
Apie Karolio vainikavimą Sicilijos karaliumi ir Manfredo, imperatoriaus Fridricho II nesantuokinio sūnaus, mirtį 1265 viešpaties metais Klemensas IV, popiežius, apvainikavo anksčiau minėtąjį Karolį Sicilijos karaliumi, kurią jam davė popiežius Urbonas. Tas Karolis atėmė iš Manfredo, nesantuokinio imperatoriaus Fridricho II sūnaus, ir gyvybę, ir sostą (Mart. p. 408; Ptol. 22, 30).
Kartą, kai popiežius Honorijus III ir imperatorius Fridrichas II surado dingstį kažkokiems slaptiems nesutarimams, juodu patikėjo šį reikalą išspręsti tam pačiam broliui Hermanui, kuris, šitai išgirdęs, atsisakė, tvirtindamas, kad jam nieku būdu nedera.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 41
Kartą, kai popiežius Honorijus III ir imperatorius Fridrichas II surado dingstį kažkokiems slaptiems nesutarimams, juodu patikėjo šį reikalą išspręsti tam pačiam broliui Hermanui, kuris, šitai išgirdęs, atsisakė, tvirtindamas, kad jam nieku būdu nedera spręsti šio pasaulio valdovų bylos, kadangi pats esąs paprastų paprasčiausias žmogus, neturįs nei kilnaus vardo, nei garbios vietos.
Vienok mistras kalavijonų, norėdamas išsiliuosuoti nuo tokios jo vyresnybės, metuose 1226 buvo įsteigęs slapta sau liecybą nuo Fridricho II, ciesorius teutonų, kursai ne vien kalavijonis nuo valdžios vyskupo Alberto išliuosavo, bet dar ir įgytus valsčius.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 270
Albertas metuose 1224 pats dalijo valsčius kalavijonims it savo algočiams, kurie jo, kaipo savo vyriausios galvos, klausė. Vienok mistras kalavijonų, norėdamas išsiliuosuoti nuo tokios jo vyresnybės, metuose 1226 buvo įsteigęs slapta sau liecybą nuo Fridricho II, ciesorius teutonų, kursai ne vien kalavijonis nuo valdžios vyskupo Alberto išliuosavo, bet dar ir įgytus valsčius Padaugavy būtinai jiems patvirtino. Tas didesniai dar kerštino v.