Gelonai

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Pirmosios jų gyvenvietės turėjo būti Očekovo miesto apylinkėse, nes kažkur ten buvo Gelono miestas. Herodotas prisimena buvus tokį miestą prie Juodosios jūros, kur netoliese buvo ir Dioskūrija; būtent šios vietos garsėjo didžiulėmis prekyvietėmis, į kurias susirinkdavo nesuskaičiuojamos minios žmonių iš maždaug trijų šimtų genčių, įvairių savo kalba ir gyvenamąja vieta1. Kada įvyko ta revoliucija, privertusi gelonus išvykti iš emporiumų, nėra jokių žinių; tikra tik tai, kad iki Darijaus žygio prieš Skitiją gelonai jau seniai gyveno tarp budinu, susiliejo su jais ir sudarė vieną tautą.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Tačiau helenai tuos gelonus vadina, nors ir neteisingai, budinais. Jų kraštas derlingas, turtingas tankių miškų, o didžiausiame miške yra pelkėtas, nendrėmis apaugęs ežeras; šiame ežere jie gaudo ūdras ir bebrus. Senovės geografai nurodo tris gelonų kolonijas: viena prie Meotidės, kolchų kaimynystėje, antra tarp budinu, o trečia prie Kaspijos3. Bet ne visos jos buvo vienu metu, nes gerai matyti, jog pirmiausia, išvyti iš emporiumų, jie gyveno dešiniojoje Dnepro ir Bugo pakrantėje, kur stovėjo ir Gelono miestas (apie tai kalbėsime vėliau), persikėlė prie Meotidės arba į Dono žemupio apylinkes, o vėliau — pas budinus.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Tą sveiką gyvulinės kilmės produktą nuo masagetų ir tisagetų gyvavimo laikų visuomet labai vertino ir dabar tebevertina šiaurės rytų gyventojai. Tokiame piene, sumaišius jį su dar šiltu ir šviežiu arklio krauju, vyksta spiritinė fermentacija, todėl destiliuojant galima pagaminti svaiginantį gėrimą. Vergilijus apie tokį kumelės pieno vartojimą rašė: „Karingasis gelonas bėga į Rodopų kalnus arba getų dykumas ir ten minta rūgusiu pienu, sumaišytu su arklių krauju“4.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Gal tai davė pradžią romėnų žinioms apie gelonų žygį į getų dukras ir net į Rodopų kalnus arba į šiandienius Balkanus, kur buvo pažinti puikūs šios tautos lankininkai (§63). Visa tai įtikina, jog gelonai atskirai ir savarankiškai rengė tolimus žygius, o jų naudos suvilioti tęsė juos gana ilgus metus.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Konkrečiai dvi jos atšakos vadinosi Arhoksas (Arhox) ir Roksas (Rhox), prie kurių budinai buvo kurį laiką gyvenę. Paskui ši tauta persikėlė į Europą ir susijungė su gelonais, gyvenusiais tarp Dono ir Doneco; tad šioje tėvynėje pastebime trečią šventąją upę, pavadintą Ross, kuri buvo dabartinė upė, besivadinanti Oskolas. Lemtis, nuginusi gelonus ir budinus nuo tos upės, atvedė juos prie Nemuno vidurupio; apsigyvenę jo kairiajame krante, dabartinėje Volkovysko apskrityje, upę, tekančią per jų sodybų vidurį, jie pavadino Rose (Ross).

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Antras tomas beveik visas yra skirtas lietuvių kilmei, lengva pasakyti — 576 puslapiai. Tamsta kildini juos iš gelonų (pelazgųhelenų tautos) ir iš budinu (indų-skitų tautos); vėliau išaugusi gelonų-budinų karta susiskirstė į tris pagrindines dalis: Prūsiją, tikrąją Lietuvą ir Latviją. Kaip matyti, tai teigdamas, vadovavotės ir Herodoto autoritetu, ir kai kurių vokiečių rašytojų tyrinėjimais, be to, neuž-1 miršote ir Šlėcerio, kuris pripažįsta, jog lietuviai yra ypatinga gentis.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Vis dėlto Herodotas turėjo daugiau žinių apie romėnus*, nes teigia, kad dienovidžio kryptimi į šiaurę nuo gelonų ir budinu krašto plyti septynių dienų kelio dykra, o už jos gyvena tisagetai. Naujausių ir tiksliausių šios graikų istoriko geografijos paaiškinimų pateikė generolas Baturlinas, aprašydamas Darijaus žygį prieš Skitiją2. Pasak jo, gelonų gyventa dabartinėje Starobelsko apskrityje, o budinai gyveno visai greta, rytų link buvo užėmę šiandienių Voluikos ir Bogončavo miestų apylinkes, vadinasi, šių abiejų genčių gyvenamas kraštas plytėjo Dono ir Doneco tarpupyje, jo plotas iš pietų į šiaurę galėjo būti nuo 48 iki 51 laipsnio platumos, o tisagetai buvo įsikūrę šiandienėse Oriolo, Tūlos, Riazanės, Tambovo ir Penzos gubernijose.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Pirmosios jų gyvenvietės turėjo būti Očekovo miesto apylinkėse, nes kažkur ten buvo Gelono miestas. Herodotas prisimena buvus tokį miestą prie Juodosios jūros, kur netoliese buvo ir Dioskūrija; būtent šios vietos garsėjo didžiulėmis prekyvietėmis, į kurias susirinkdavo nesuskaičiuojamos minios žmonių iš maždaug trijų šimtų genčių, įvairių savo kalba ir gyvenamąja vieta1. Kada įvyko ta revoliucija, privertusi gelonus išvykti iš emporiumų, nėra jokių žinių; tikra tik tai, kad iki Darijaus žygio prieš Skitiją gelonai jau seniai gyveno tarp budinu, susiliejo su jais ir sudarė vieną tautą.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Todėl manoma, kad tai turėjo įvykti ne vėliau kaip VI amžiaus prieš Kristaus gimimą antrojoje pusėje. Gelonai, prisimindami savo helenišką kilmę ir nepaisydami religinio susijungimo su indais-skitais, kasmet siųsdavo į Delą dovanų ir aukų Apolonui2. 65 Gelonai-budinai.