Galindai

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie Galindos žemės nuniokojimą Pagausėjo galindų, kurie, daugindamiesi kaip grybai po lietaus, taip nepaprastai sustiprėjo ir taip perpildė savo žemę, kad ji nebegalėjo jų išmaitinti. Kaip tas faraonas, kuris, norėdamas sunaikinti Izraelio tautą, tarė priėmėjoms: „Jei gims berniukas, nužudykite jį, jeigu mergaitė — palikite gyvą“, taip ir jie nutarė, kad gimusios mergaitės būtų nužudomos, o berniukai paliekami karui. Susivokę šia nutartimi vargu ką laimėsią, nes motinos, išvydusios gimusių mergaičių grožį, slapčiomis jas augino, vieningai nutarė nupjaustyti visoms savo žmonoms krūtis, kad neturėtų kuo maitinti kūdikių.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

200 D.— Galindia, in qua Galindite, Jer.— Galindin. T., ja į pietus nuo Bartos, nuo Alnos (dab. Lynos) aukštumos (apie dab. Olštiną) vakaruose iki Nagutino (Negocino) ir Snervų ežerų rytuose (rytinė siena su jotvingiais nėra aiški; galindų žemės galėjo būti ir už šių ežerų, iki Lego upės); siena su Barta ėjo kiek į šiaurę nuo dab. Biskupeco, pietuose žemė siekė dab. Omulevo, Rozogos ir kt. Narevo intakų aukštiupius; praeityje [gyveno] galindai.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie Galindos žemės nuniokojimą Pagausėjo galindų, kurie, daugindamiesi kaip grybai po lietaus, taip nepaprastai sustiprėjo ir taip perpildė savo žemę, kad ji nebegalėjo jų išmaitinti. Kaip tas faraonas, kuris, norėdamas sunaikinti Izraelio tautą, tarė priėmėjoms: „Jei gims berniukas, nužudykite jį, jeigu mergaitė — palikite gyvą“, taip ir jie nutarė, kad gimusios mergaitės būtų nužudomos, o berniukai paliekami karui. Susivokę šia nutartimi vargu ką laimėsią, nes motinos, išvydusios gimusių mergaičių grožį, slapčiomis jas augino, vieningai nutarė nupjaustyti visoms savo žmonoms krūtis, kad neturėtų kuo maitinti kūdikių.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Galindų krašte, klestinčiame dėl ilgos taikos, taip padaugėjo žmonių, kad jie vos galėjo sutilpti. Tuomet krašto seniūnai nutarė, kad moteriškos lyties kūdikiai kurį laiką privalą būti žudomi paliekant vien berniukus karo reikalui. Tačiau motinų meilė dažnai sugebėdavo nuslėpti ką tik gimusias dukteris, ir jos su moterišku išradingumu rasdavo būdų, kaip jas išsaugoti gyvas.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Šie, patikėję žynės žodžiu, tuojau sutelkė vyrus, tinkamus karui, užpuolė netolimą krikščionių kraštą, baisiai ten siautėjo ir buvo begrįžtą su neapsakomu grobiu. Tačiau beeinančius juos staiga puolė krikščionys ir išmušė visus iki vieno. O jų šalį užpuolė supykdyti kaimynai ir taip nuniokojo, kad Galinda daugeliui metų paliko beveik negyvenama.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Rytuose ji ribojosi su Sūduva, pietuose — su Mazovija, vakaruose — su Hokerlandija ir Varmija, o šiaurėje — su Barta. Galinda buvo viena seniausių provincijų, kitados nepa­ 254 ## Puslapis 265 lyginti plačiau driekėsi į Mazovijos ir Polesės pusę; ji nusipelnė detalių senovės geografų tyrinėjimų. Galindų gentys nuo seno buvo gausios ir karingos, plačiai žinomos, kai kurių žinių apie jas pateikėme šio veikalo pirmame tome, skyriuje „Pranašystės“; čia ¡papasakosime apie kitus žinomus dalykus.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Apie kitus valdovus nežinome nieko aiškaus, bet jų buvimas nekelia abejonių. Būtina atsižvelgti į tai, jog galindai prūsų karuose su kryžiuočiais iš pradžių nedalyvavo. Tik žlugus vidinėms provincijoms, kai bejėgiai politikai Mazovijos kunigaikščiai ketino užvaldyti Galindą, o jos gyventojai buvo linkę jiems pasiduoti, kryžiuočiai puolė galindus ir, atvedę žiaurių savo karių, sukurstė juos iškapoti beveik jau visiškai nesipriešinančius žmones. Taip Galindos paminklai buvo palaidoti šios nelaimingos genties kapuose.