vasalas

Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

Ilgainiui Ordinas nustojo egzistuoti. Vokiečių Prūsija tapo Lenkijos karūnos vasale. Taip baigėsi vienas didžiausių viduramžių Europos mūšių, amžininkų vadintas „didžiuoju“, pakeitęs jėgų balansą visame regione.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Tačiau naujasis chanas, išvykęs iš Vilniaus, netrukus žuvo mūšyje su savo varžovu Kerimberdėjumi, kuris, savo ruožtu, irgi buvo užmuštas brolio Geremferdeno, tad reikėjo inauguruoti Vilniuje naują chaną. Geremferdenas, Vytauto padedamas įveikęs priešininkus, tuoj pat atvyko į Didžiosios Kunigaikštystės sostinę, kad būtų pripažintas Lietuvos vasalu ir iš jos garbingo valdovo rankų priimtų įvesdinimą, po to, globojamas maršalkos Radvilos, buvo išsiųstas į ordą, sėdo į tėvo sostą ir liko ištikimas Lietuvai bei paslaugus75 iki pat mirties. Vytauto didžiausios šlovės ir galybės metai ir Vilniui buvo geriausios kloties laikai.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Todėl 1384 metų sausio mėn. pabaigoje mes matome jį Karaliaučiuje, kur atvykęs su savo giminaičiais sausio mėn. 30 d., kaip „Herczog von Traken von Gottes Gnaden” išdavė magistrui raštą, pasižadėdamas būti jo vasalu. Tame pačiame dokumente Vytautas pasivadino Vigandu, vietoje pirmiau rašomo Vytauto vardo.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

150 ## Puslapis 167 Il KNYGA kailiu pamuštu apsiaustu ir prisegdamas kardą. Tačiau naujasis chanas, išvykęs iš Vilniaus, netrukus žuvo mūšyje su savo varžovu Kerimberdėjumi, kuris, savo ruožtu, irgi buvo užmuštas brolio Geremferdeno, tad reikėjo inauguruoti Vilniuje naują chaną. Geremferdenas, Vytauto padedamas įveikęs priešininkus, tuoj pat atvyko į Didžiosios Kunigaikštystės sostinę, kad būtų pripažintas Lietuvos vasalu ir iš jos garbingo valdovo rankų priimtų įvesdinimą, po to, globojamas maršalkos Radvilos, buvo išsiųstas į ordą, sėdo į tėvo sostą ir liko ištikimas Lietuvai bei paslaugus75 iki pat mirties.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Kitaip nei Lenkijoje (jos valstybingumą greta monarcho įkūnijo valstybės taryba ir jau buvo pradėjęs veikti bajorų seimas), Lietuvoje, be didžiojo kunigaikščio, kitos institucijos, kuri galėtų išreikšti Lietuvos valstybės valią, nebūta. Tačiau Jogaila neatsisakė savo teisių į Lietuvą kaip į tėvoniją ir Lietuva valstybingumo neprarado, tik tapo Lenkijos vasale. O tiksliau – Jogaila, Lietuvos didysis kunigaikštis, tapo Jogailos, Lenkijos karaliaus, vasalu.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Šituo metu jam nebuvo jokios naudos rodyti nepaklusnumą Jogailai. Todėl žodžiais jis dėjosi esąs ištikimas Jogailos ir Lenkijos vasalas ir išlikusiems sričių kunigaikščiams leido reikšti ištikimybės priesaikas Jogailai, tačiau valdyti jis valdė pats vienas: Jogaila be jo nieko negalėjo padaryti Lietuvoje. Jis pasidarė Jogailos sąjungininkas, o ne valdinys.

Šaltinis: Lituanistika-64400-Feodalines-teises-apraiskos-LDK — Feodalinės teisės apraiškos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XV amžiuje–XVI amžiaus viduryje

Straipsnio pradžioje cituotas 1529 m. Statuto skyrius buvo pirmasis ir vienintelis rašytinis šių santykių teisinio reguliavimo atvejis. Iš visko sprendžiant, didžioji dalis tokių sandorių buvo sudaroma žodžiu ir nereikalavo specialaus raštiško apiforminimo. Bet kuriuo atveju galima manyti, kad tokia ius feodali vartojimo tradicija išliko iki pat Pirmojo Lietuvos Statuto epochos. Taigi sąvokos lenas (feudum) ir vasalas (vassallus) tuo metu apibūdino santykius ne tarp didžiojo kunigaikščio ir bajorų, bet tarp didikų ir bajorų.