gurguolė

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

116 ## Puslapis 133 Il KNYGA Skirgailai išvykus į Polocką jam buvo gera proga įgyvendinti savo sumanymą. Tuo tikslu paskleidęs gandą, esą turįs atvykti į Vilnių sudaryti tam tikrų sutarčių, pirma išsiuntė daug dengtų rogių, prikrautų įvairių atsargų, ten sutalpino ir ginkluotų žmonių būrį. Pastarieji, gurguolei atvykus iki Žemutinės pilies, turėjo ją užimti, mat menkai teapsaugota ji buvo, ir atiduoti į Vytauto rankas, kuris manė suskubsiąs su savo kariais. Rogėse pasislėpusiems žmonėms pavyko patekti į pilį, bet sargybai vadovavęs Sudimantas, perspėtas gyventojų, davė atkirtį, visas tas pastangas užimti Vilnių niekais pavertė anksčiau negu suspėjo Vytautas su kariauna19. Nepaisant tos Vilniuje buvusios maišaties, vis dėlto 1389 metams baigiantis atvyko Poznanės vyskupas Dobrogostas ir kaip popiežiaus Urbono VI pasiuntinys paskelbė bulę, kurios galia, atsiliepiant į karaliaus Vladislovo ir karalienės Jadvygos prašymą, vietovė, vadinama Vilniumi ir laikytina miestu, o bažnyčia, pastatyta ant pagonių šventyklos griuvėsių, šv.

Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

O Vytauto pusėje kovęsis caras Tochtamišas, „vos tai pamatęs, ir pirma visų pasileido bėgti“, sukėlęs sumaištį. Bėgdami Timūr-Kutluko totoriai paėmė gurguolę, vežimus su geležinėmis grandinėmis, patrankas, patrankėles, arbaletus ir daug turto. Temstant, kai pralaimėjimas matėsi neišvengiamas, prie valdovo buvusių riterių įkalbėtas nesiduoti priešo paimamas Vytautas ir jo brolis Žygimantas bėgo, persėsdami nuo žirgo ant žirgo.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Nusiaubę Kulmo kraštą, Sūduvos prūsai kartu su žemaičiais, atėjusiais į pagalbą, sustojo prie Liubavos, tačiau, kryžiuočiams visomis jėgomis ėmus juos pulti, neišdrįso atvirai pradėti mūšio ir, be tvarkos pabėgę, palikę stovyklą ir gurguoles, išsislapstė artimiausiuose miškuose. Kryžiuočių riteriai, džiaugdamiesi nekruvina pergale, tuojau pat be jokios tvarkos išsisklaidė grobio ieškoti ir stovyklos plėšti; jie puolė, nepasirūpinę saugumu, vytis paskutiniųjų priešo būrių ir apskritai elgėsi, nelyginant bet koks pavojus būtų praėjęs. Kai prūsai ir žemaičiai, kurie pabėgę slapstėsi netoli stovyklos brūzgynuose, tykodami progos surengti pasalas, iš žvalgų sužinojo, jog priešas, jausdamasis išvargęs po žygio ir saugus po pergalės, plėšikauja visiškai nesirūpindamas apsauga, tai, kariškai staiga susirikiavę, iššoko iš miškų ir užpuolė grobio ieškotojus, juos žudydami.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Greitosiomis sutelktas lenkų būrys pasivijo besitrau- 1301 m e ta i kiančius lietuvius ir, tikėdamasis atsiimti grobį, smarkiai užpuolė ariergardą, nedelsdamas nė valandėlės; kadangi ten susidūrė su geriausiais kariuomenės daliniais, o visos gurguolės buvo nuvarytos į priekį, jie nedrįso bandyti laimės tikrose kautynėse ir davė trimitu ženklą trauktis. Lengva sėkmė sužadino troškimą dar daugiau pasiplėšti, šį jausmą kareiviams visada sunku sutramdyti, o ypač po sėkmingo žygio. Kadangi į Kulmo kraštą negalima buvo perN io k o ja K u lm o kraškelti visos kariuomenės, to tą, k u r su m u ša m i žygio ėmėsi kunigaikščių paraginti ryžtingiausi ir narsiausi raiteliai.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Nusiaubę Kulmo kraštą, Sūduvos prūsai kartu su žemaičiais, atėjusiais į pagalbą, sustojo prie Liubavos, tačiau, kryžiuočiams visomis jėgomis ėmus juos pulti, neišdrįso atvirai pradėti mūšio ir, be tvarkos pabėgę, palikę stovyklą ir gurguoles, išsislapstė artimiausiuose miškuose. Kryžiuočių riteriai, džiaugdamiesi nekruvina pergale, tuojau pat be jokios tvarkos išsisklaidė grobio ieškoti ir stovyklos plėšti; jie puolė, nepasirūpinę saugumu, vytis paskutiniųjų priešo būrių ir apskritai elgėsi, nelyginant bet koks pavojus būtų praėjęs. Kai prūsai ir žemaičiai, kurie pabėgę slapstėsi netoli stovyklos brūzgynuose, tykodami progos surengti pasalas, iš žvalgų sužinojo, jog priešas, jausdamasis išvargęs po žygio ir saugus po pergalės, plėšikauja visiškai nesirūpindamas apsauga, tai, kariškai staiga susirikiavę, iššoko iš miškų ir užpuolė grobio ieškotojus, juos žudydami.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Greitosiomis sutelktas lenkų būrys pasivijo besitrau- 1301 m e ta i kiančius lietuvius ir, tikėdamasis atsiimti grobį, smarkiai užpuolė ariergardą, nedelsdamas nė valandėlės; kadangi ten susidūrė su geriausiais kariuomenės daliniais, o visos gurguolės buvo nuvarytos į priekį, jie nedrįso bandyti laimės tikrose kautynėse ir davė trimitu ženklą trauktis. Lengva sėkmė sužadino troškimą dar daugiau pasiplėšti, šį jausmą kareiviams visada sunku sutramdyti, o ypač po sėkmingo žygio. Kadangi į Kulmo kraštą negalima buvo perN io k o ja K u lm o kraškelti visos kariuomenės, to tą, k u r su m u ša m i žygio ėmėsi kunigaikščių paraginti ryžtingiausi ir narsiausi raiteliai.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Todėl, sužinojęs, jog skitai dviem žygio voromis užpuolė Lenkiją, siaubdami ją ugnimi ir kalaviju, jis ryžtingiau nei bet kada anksčiau pradėjo rūpintis Lietuvos reikalais ir įsitraukė į karą dėl Podolės, o sūnui karštai nurodė kuo apdairiausiai pavaduoti karalių karo stovykloje. Kunigaikštis Jonas Olbrachtas, uoliai vykdyda- 1489 m eta i mas, kas buvo tėvo nurodyta, K u n ig a ik štis J o n a s greitai sutelkė Rusioje ir LieO lb ia c h ta s sum u ša tuvoje kariuomenę ir, patrausk itu s kęs į priekį su ryžtingiausiais vyrais, prie Savranės upės atvirame lauke susikovė su priešu. Gurguolės, saugomos nedidelio būrio, lėtai slinko iš paskos. Kovos pradžia buvo gana sunki, nes, neprasidėjus tikroms kautynėms, skitai iš tolo juos apšaudė strėlėmis.