Sventopelko kariai užpuolė brolių gabenamą grobį, kurio gurguolė buvo išdrykusi per dvi mylias. Vytautas mėgino užimti Žemutinę pilį, pasiųsdamas gurguolę su rogėse paslėptais ginkluotais žmonėmis. Timūr-Kutluko totoriai paėmė gurguolę su vežimais, grandinėmis, patrankomis, arbaletais ir kitu turtu.
Tuo metu, kai šitai dėjosi, Sventopelkas\nsutelkė didelę kariuomenę iš savo valdinių ir Prūsijos atsivertėlių ir nusekė paskui\natsitraukiančius brolius, kiekvieną naktį sustodamas toje pačioje vietoje, kur buvo\nbrolių palapinės, pririšdamas savo kovos žirgus ten, kur anksčiau stovėjo brolių žirgai,\nšitaip skaičiuodamas palapines ir stebėdamas kelio kryptį; suvokęs, kad jo kariuomenė\ndvigubai didesnė nei brolių, džiūgaute džiūgavo ir, drąsindamas saviškius, juos guodė\nšiais žodžiais: „Rytoj padarysime taip, kad pomeranai ir prūsai amžiams bus nusikratę\nteutonų jungo“. Išaušus, kai broliai traukėsi, kurie ne kurie Sventopelko kariai užpuolė\ngabenamą grobį, kurio buvo tiek daug, kad gurguolė išdryko per dvi mylias, ir nukovė 30\nvyrų, skirtų grobiui saugoti. Druzigeris, magistro siųstas jų gelbėti, pabėgo nelyginant\nkoks bailys pamatęs daugybę nukautųjų.
116 ## Puslapis 133 Il KNYGA Skirgailai išvykus į Polocką jam buvo gera proga įgyvendin ti savo sumanymą. Tuo tikslu paskleidęs gandą, esą turįs at vykti į Vilnių sudaryti tam tikrų sutarčių, pirma išsiuntė daug dengtų rogių, prikrautų įvairių atsargų, ten sutalpino ir gin kluotų žmonių būrį. Pastarieji, gurguolei atvykus iki Žemu tinės pilies, turėjo ją užimti, mat menkai teapsaugota ji buvo, ir atiduoti į Vytauto rankas, kuris manė suskubsiąs su savo kariais. Rogėse pasislėpusiems žmonėms pavyko patekti į pilį, bet sargybai vadovavęs Sudimantas, perspėtas gyven tojų, davė atkirtį, visas tas pastangas užimti Vilnių niekais pavertė anksčiau negu suspėjo Vytautas su kariauna19. Ne paisant tos Vilniuje buvusios maišaties, vis dėlto 1389 me tams baigiantis atvyko Poznanės vyskupas Dobrogostas ir kaip popiežiaus Urbono VI pasiuntinys paskelbė bulę, ku rios galia, atsiliepiant į karaliaus Vladislovo ir karalienės Jad vygos prašymą, vietovė, vadinama Vilniumi ir laikytina mies tu, o bažnyčia, pastatyta ant pagonių šventyklos griuvėsių, šv.
O Vytauto pusėje kovęsis caras Tochtamišas, „vos tai pamatęs, ir pirma visų pasileido bėgti“, sukėlęs sumaištį. Bėgdami Timūr-Kutluko totoriai paėmė gurguolę, vežimus su gele- žinėmis grandinėmis, patrankas, patrankė- les, arbaletus ir daug turto. Temstant, kai pralaimėjimas matėsi ne- išvengiamas, prie valdovo buvusių rite- rių įkalbėtas nesiduoti priešo paimamas Vytautas ir jo brolis Žygimantas bėgo, persėsdami nuo žirgo ant žirgo.
Nusiaubę Kulmo kraš\ntą, Sūduvos prūsai kartu su žemaičiais, atėjusiais į pa\ngalbą, sustojo prie Liubavos, tačiau, kryžiuočiams vi\nsomis jėgomis ėmus juos pulti, neišdrįso atvirai pra\ndėti mūšio ir, be tvarkos pabėgę, palikę stovyklą ir \ngurguoles, išsislapstė artimiausiuose miškuose. Kry\nžiuočių riteriai, džiaugdamie\nsi nekruvina pergale, tuojau \npat be jokios tvarkos išsi\nsklaidė grobio ieškoti ir sto\nvyklos plėšti; jie puolė, ne\npasirūpinę saugumu, vytis paskutiniųjų priešo būrių \nir apskritai elgėsi, nelyginant bet koks pavojus būtų \npraėjęs. Kai prūsai ir žemaičiai, kurie pabėgę slapstė\nsi netoli stovyklos brūzgynuose, tykodami progos su\nrengti pasalas, iš žvalgų sužinojo, jog priešas, jausda\nmasis išvargęs po žygio ir saugus po pergalės, plėši\nkauja visiškai nesirūpindamas apsauga, tai, kariškai \nstaiga susirikiavę, iššoko iš miškų ir užpuolė grobio \nieškotojus, juos žudydami.
Greitosiomis sutelktas len\nkų būrys pasivijo besitrau- \n1301 m e ta i \nkiančius lietuvius ir, tikėda\nmasis atsiimti grobį, smarkiai \nužpuolė ariergardą, nedelsdamas nė valandėlės; ka\ndangi ten susidūrė su geriausiais kariuomenės daliniais, \no visos gurguolės buvo nuvarytos į priekį, jie nedrįso \nbandyti laimės tikrose kautynėse ir davė trimitu ženk\nlą trauktis. Lengva sėkmė sužadino troškimą dar dau\ngiau pasiplėšti, šį jausmą kareiviams visada sunku su\ntramdyti, o ypač po sėkmingo žygio. Kadangi į Kulmo\nkraštą negalima buvo per- \nN io k o ja K u lm o kraš- \nkelti visos kariuomenės, to\ntą, k u r su m u ša m i \nžygio ėmėsi kunigaikščių pa\nraginti ryžtingiausi ir nar\nsiausi raiteliai.
Kovos lauke krito tūkstan\ntis lietuvių, tačiau ir kryžiuočiai neteko (neskaičiuo\njant paprastų karių) dvidešimt šešių kilmingųjų ordi\nno riterių bei paties vado — ordino magistro Henriko; \nkadangi abiejų šalių nuostoliai rodėsi vienodi, ligi vi\ndurdienio nebuvo aišku, katron pusėn krypsta sėkmė. \nGal ir buvo pamato tikėtis pergalės, tačiau Kęstutis \nbei Algirdas nenorėjo puoselėti abejotinų vilčių: abu \ngerokai nuogąstavo, kad jų kariuomenė, ne tokia gau\nsi ir ne taip gerai ginkluota (be to, smarkiai kovų iš\nsekinta), ilgainiui neprarastų drąsos ir nepasileistų \nbėgti. Todėl, kol dar karių drąsa rodėsi nepalaužta, jie \nįsakė trimituoti po visą kovos lauką, duodami ka\nriams ženklą trauktis kovos rikiuotėje bei nesuirusioms \ngretoms atitrūkti nuo priešo, susirinkti prie gurguolių \nir žygiuoti prie artimiausio miško.