Sventopelko kariai užpuolė brolių gabenamą grobį, kurio gurguolė buvo išdrykusi per dvi mylias.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 96
Tuo metu, kai šitai dėjosi, Sventopelkas sutelkė didelę kariuomenę iš savo valdinių ir Prūsijos atsivertėlių ir nusekė paskui atsitraukiančius brolius, kiekvieną naktį sustodamas toje pačioje vietoje, kur buvo brolių palapinės, pririšdamas savo kovos žirgus ten, kur anksčiau stovėjo brolių žirgai, šitaip skaičiuodamas palapines ir stebėdamas kelio kryptį; suvokęs, kad jo kariuomenė dvigubai didesnė nei brolių, džiūgaute džiūgavo ir, drąsindamas saviškius, juos guodė šiais žodžiais: „Rytoj padarysime taip, kad pomeranai ir prūsai amžiams bus nusikratę teutonų jungo“. Išaušus, kai broliai traukėsi, kurie ne kurie Sventopelko kariai užpuolė gabenamą grobį, kurio buvo tiek daug, kad gurguolė išdryko per dvi mylias, ir nukovė 30 vyrų, skirtų grobiui saugoti. Druzigeris, magistro siųstas jų gelbėti, pabėgo nelyginant koks bailys pamatęs daugybę nukautųjų.
Vytautas mėgino užimti Žemutinę pilį, pasiųsdamas gurguolę su rogėse paslėptais ginkluotais žmonėmis.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 132-133
116 ## Puslapis 133 Il KNYGA Skirgailai išvykus į Polocką jam buvo gera proga įgyvendinti savo sumanymą. Tuo tikslu paskleidęs gandą, esą turįs atvykti į Vilnių sudaryti tam tikrų sutarčių, pirma išsiuntė daug dengtų rogių, prikrautų įvairių atsargų, ten sutalpino ir ginkluotų žmonių būrį. Pastarieji, gurguolei atvykus iki Žemutinės pilies, turėjo ją užimti, mat menkai teapsaugota ji buvo, ir atiduoti į Vytauto rankas, kuris manė suskubsiąs su savo kariais. Rogėse pasislėpusiems žmonėms pavyko patekti į pilį, bet sargybai vadovavęs Sudimantas, perspėtas gyventojų, davė atkirtį, visas tas pastangas užimti Vilnių niekais pavertė anksčiau negu suspėjo Vytautas su kariauna19. Nepaisant tos Vilniuje buvusios maišaties, vis dėlto 1389 metams baigiantis atvyko Poznanės vyskupas Dobrogostas ir kaip popiežiaus Urbono VI pasiuntinys paskelbė bulę, kurios galia, atsiliepiant į karaliaus Vladislovo ir karalienės Jadvygos prašymą, vietovė, vadinama Vilniumi ir laikytina miestu, o bažnyčia, pastatyta ant pagonių šventyklos griuvėsių, šv.
Timūr-Kutluko totoriai paėmė gurguolę su vežimais, grandinėmis, patrankomis, arbaletais ir kitu turtu.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 56
O Vytauto pusėje kovęsis caras Tochtamišas, „vos tai pamatęs, ir pirma visų pasileido bėgti“, sukėlęs sumaištį. Bėgdami Timūr-Kutluko totoriai paėmė gurguolę, vežimus su geležinėmis grandinėmis, patrankas, patrankėles, arbaletus ir daug turto. Temstant, kai pralaimėjimas matėsi neišvengiamas, prie valdovo buvusių riterių įkalbėtas nesiduoti priešo paimamas Vytautas ir jo brolis Žygimantas bėgo, persėsdami nuo žirgo ant žirgo.
Prie Liubavos Sūduvos prūsai ir jiems į pagalbą atėję žemaičiai, kryžiuočių puolami, pabėgo ir paliko stovyklą bei gurguoles.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 130
Nusiaubę Kulmo kraštą, Sūduvos prūsai kartu su žemaičiais, atėjusiais į pagalbą, sustojo prie Liubavos, tačiau, kryžiuočiams visomis jėgomis ėmus juos pulti, neišdrįso atvirai pradėti mūšio ir, be tvarkos pabėgę, palikę stovyklą ir gurguoles, išsislapstė artimiausiuose miškuose. Kryžiuočių riteriai, džiaugdamiesi nekruvina pergale, tuojau pat be jokios tvarkos išsisklaidė grobio ieškoti ir stovyklos plėšti; jie puolė, nepasirūpinę saugumu, vytis paskutiniųjų priešo būrių ir apskritai elgėsi, nelyginant bet koks pavojus būtų praėjęs. Kai prūsai ir žemaičiai, kurie pabėgę slapstėsi netoli stovyklos brūzgynuose, tykodami progos surengti pasalas, iš žvalgų sužinojo, jog priešas, jausdamasis išvargęs po žygio ir saugus po pergalės, plėšikauja visiškai nesirūpindamas apsauga, tai, kariškai staiga susirikiavę, iššoko iš miškų ir užpuolė grobio ieškotojus, juos žudydami.
1301 m. lenkų būrys užpuolė besitraukiančių lietuvių ariergardą, kai visos gurguolės jau buvo nuvarytos į priekį.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 178
Greitosiomis sutelktas lenkų būrys pasivijo besitrau- 1301 m e ta i kiančius lietuvius ir, tikėdamasis atsiimti grobį, smarkiai užpuolė ariergardą, nedelsdamas nė valandėlės; kadangi ten susidūrė su geriausiais kariuomenės daliniais, o visos gurguolės buvo nuvarytos į priekį, jie nedrįso bandyti laimės tikrose kautynėse ir davė trimitu ženklą trauktis. Lengva sėkmė sužadino troškimą dar daugiau pasiplėšti, šį jausmą kareiviams visada sunku sutramdyti, o ypač po sėkmingo žygio. Kadangi į Kulmo kraštą negalima buvo perN io k o ja K u lm o kraškelti visos kariuomenės, to tą, k u r su m u ša m i žygio ėmėsi kunigaikščių paraginti ryžtingiausi ir narsiausi raiteliai.
Kęstutis ir Algirdas įsakė kariams trauktis rikiuotėje, susirinkti prie gurguolių ir žygiuoti prie artimiausio miško.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 251
Kovos lauke krito tūkstantis lietuvių, tačiau ir kryžiuočiai neteko (neskaičiuojant paprastų karių) dvidešimt šešių kilmingųjų ordino riterių bei paties vado — ordino magistro Henriko; kadangi abiejų šalių nuostoliai rodėsi vienodi, ligi vidurdienio nebuvo aišku, katron pusėn krypsta sėkmė. Gal ir buvo pamato tikėtis pergalės, tačiau Kęstutis bei Algirdas nenorėjo puoselėti abejotinų vilčių: abu gerokai nuogąstavo, kad jų kariuomenė, ne tokia gausi ir ne taip gerai ginkluota (be to, smarkiai kovų išsekinta), ilgainiui neprarastų drąsos ir nepasileistų bėgti. Todėl, kol dar karių drąsa rodėsi nepalaužta, jie įsakė trimituoti po visą kovos lauką, duodami kariams ženklą trauktis kovos rikiuotėje bei nesuirusioms gretoms atitrūkti nuo priešo, susirinkti prie gurguolių ir žygiuoti prie artimiausio miško.
Pasak Kojelavičiaus, metę gurguoles bėgliai būtų galėję lengviau pasprukti į tėvynę, nes jų raitija buvo lengvesnė ir eiklesnė.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 154
Antra vertus, stovykla, pilna grobio, L enkai rengiasi p u lti lie tu v iu s mą dievo malone (didžiai drąsinančia ir stiprinančia), jis įsakė prieš mūšį kiekvienam — kaip dera krikščio- 155 ## Puslapis 154 belaisvių ir paliegėlių, neleido taip greitai trauktis, kad galima būtų per kelias valandas atsiplėšti nuo spaudžiančio priešo. Jeigu, metę gurguoles, leistųsi netrukdomi į tėvynę, galėtų pasprukti nuo visų pavojų ir dėl to, kad jų raitija kur kas lengvesnė ir eiklesnė, ir dėl to, kad lenkams, užgrobusiems stovyklą ir paėmusiems visą grobį, nebūtų buvę saugu miškais vytis bėgantį priešą. Jie žinojo atsidūrę didžiulės negarbės akivaizdoje, juos prislėgė ne tiek skausmas, kad praras grobį, kiek baimė ir gėda prieš savo krašto žmones.
Nusiaubę Kulmo kraštą, Sūduvos prūsai ir žemaičiai prie Liubavos pabėgo nuo kryžiuočių puolimo, palikdami stovyklą ir gurguoles.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 130
Nusiaubę Kulmo kraštą, Sūduvos prūsai kartu su žemaičiais, atėjusiais į pagalbą, sustojo prie Liubavos, tačiau, kryžiuočiams visomis jėgomis ėmus juos pulti, neišdrįso atvirai pradėti mūšio ir, be tvarkos pabėgę, palikę stovyklą ir gurguoles, išsislapstė artimiausiuose miškuose. Kryžiuočių riteriai, džiaugdamiesi nekruvina pergale, tuojau pat be jokios tvarkos išsisklaidė grobio ieškoti ir stovyklos plėšti; jie puolė, nepasirūpinę saugumu, vytis paskutiniųjų priešo būrių ir apskritai elgėsi, nelyginant bet koks pavojus būtų praėjęs. Kai prūsai ir žemaičiai, kurie pabėgę slapstėsi netoli stovyklos brūzgynuose, tykodami progos surengti pasalas, iš žvalgų sužinojo, jog priešas, jausdamasis išvargęs po žygio ir saugus po pergalės, plėšikauja visiškai nesirūpindamas apsauga, tai, kariškai staiga susirikiavę, iššoko iš miškų ir užpuolė grobio ieškotojus, juos žudydami.
Lenkų būrys pasivijo besitraukiančius lietuvius ir užpuolė ariergardą, o lietuvių gurguolės tuo metu buvo nuvarytos į priekį.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 178
Greitosiomis sutelktas lenkų būrys pasivijo besitrau- 1301 m e ta i kiančius lietuvius ir, tikėdamasis atsiimti grobį, smarkiai užpuolė ariergardą, nedelsdamas nė valandėlės; kadangi ten susidūrė su geriausiais kariuomenės daliniais, o visos gurguolės buvo nuvarytos į priekį, jie nedrįso bandyti laimės tikrose kautynėse ir davė trimitu ženklą trauktis. Lengva sėkmė sužadino troškimą dar daugiau pasiplėšti, šį jausmą kareiviams visada sunku sutramdyti, o ypač po sėkmingo žygio. Kadangi į Kulmo kraštą negalima buvo perN io k o ja K u lm o kraškelti visos kariuomenės, to tą, k u r su m u ša m i žygio ėmėsi kunigaikščių paraginti ryžtingiausi ir narsiausi raiteliai.
Kęstutis ir Algirdas įsakė kariams rikiuotėje trauktis nuo priešo, susirinkti prie gurguolių ir žygiuoti prie artimiausio miško.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 251
Kovos lauke krito tūkstantis lietuvių, tačiau ir kryžiuočiai neteko (neskaičiuojant paprastų karių) dvidešimt šešių kilmingųjų ordino riterių bei paties vado — ordino magistro Henriko; kadangi abiejų šalių nuostoliai rodėsi vienodi, ligi vidurdienio nebuvo aišku, katron pusėn krypsta sėkmė. Gal ir buvo pamato tikėtis pergalės, tačiau Kęstutis bei Algirdas nenorėjo puoselėti abejotinų vilčių: abu gerokai nuogąstavo, kad jų kariuomenė, ne tokia gausi ir ne taip gerai ginkluota (be to, smarkiai kovų išsekinta), ilgainiui neprarastų drąsos ir nepasileistų bėgti. Todėl, kol dar karių drąsa rodėsi nepalaužta, jie įsakė trimituoti po visą kovos lauką, duodami kariams ženklą trauktis kovos rikiuotėje bei nesuirusioms gretoms atitrūkti nuo priešo, susirinkti prie gurguolių ir žygiuoti prie artimiausio miško.
Jono Olbrachto kariuomenei prie Savranės upės kovojant su skitais, nedidelio būrio saugomos gurguolės lėtai slinko iš paskos.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 533
Todėl, sužinojęs, jog skitai dviem žygio voromis užpuolė Lenkiją, siaubdami ją ugnimi ir kalaviju, jis ryžtingiau nei bet kada anksčiau pradėjo rūpintis Lietuvos reikalais ir įsitraukė į karą dėl Podolės, o sūnui karštai nurodė kuo apdairiausiai pavaduoti karalių karo stovykloje. Kunigaikštis Jonas Olbrachtas, uoliai vykdyda- 1489 m eta i mas, kas buvo tėvo nurodyta, K u n ig a ik štis J o n a s greitai sutelkė Rusioje ir LieO lb ia c h ta s sum u ša tuvoje kariuomenę ir, patrausk itu s kęs į priekį su ryžtingiausiais vyrais, prie Savranės upės atvirame lauke susikovė su priešu. Gurguolės, saugomos nedidelio būrio, lėtai slinko iš paskos. Kovos pradžia buvo gana sunki, nes, neprasidėjus tikroms kautynėms, skitai iš tolo juos apšaudė strėlėmis.