Sventopelko kariai užpuolė brolių gabenamą grobį, kurio gurguolė buvo išdrykusi per dvi mylias.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 96
Tuo metu, kai šitai dėjosi, Sventopelkas\nsutelkė didelę kariuomenę iš savo valdinių ir Prūsijos atsivertėlių ir nusekė paskui\natsitraukiančius brolius, kiekvieną naktį sustodamas toje pačioje vietoje, kur buvo\nbrolių palapinės, pririšdamas savo kovos žirgus ten, kur anksčiau stovėjo brolių žirgai,\nšitaip skaičiuodamas palapines ir stebėdamas kelio kryptį; suvokęs, kad jo kariuomenė\ndvigubai didesnė nei brolių, džiūgaute džiūgavo ir, drąsindamas saviškius, juos guodė\nšiais žodžiais: „Rytoj padarysime taip, kad pomeranai ir prūsai amžiams bus nusikratę\nteutonų jungo“. Išaušus, kai broliai traukėsi, kurie ne kurie Sventopelko kariai užpuolė\ngabenamą grobį, kurio buvo tiek daug, kad gurguolė išdryko per dvi mylias, ir nukovė 30\nvyrų, skirtų grobiui saugoti. Druzigeris, magistro siųstas jų gelbėti, pabėgo nelyginant\nkoks bailys pamatęs daugybę nukautųjų.
Vytautas mėgino užimti Žemutinę pilį, pasiųsdamas gurguolę su rogėse paslėptais ginkluotais žmonėmis.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 132-133
116 ## Puslapis 133 Il KNYGA Skirgailai išvykus į Polocką jam buvo gera proga įgyvendin ti savo sumanymą. Tuo tikslu paskleidęs gandą, esą turįs at vykti į Vilnių sudaryti tam tikrų sutarčių, pirma išsiuntė daug dengtų rogių, prikrautų įvairių atsargų, ten sutalpino ir gin kluotų žmonių būrį. Pastarieji, gurguolei atvykus iki Žemu tinės pilies, turėjo ją užimti, mat menkai teapsaugota ji buvo, ir atiduoti į Vytauto rankas, kuris manė suskubsiąs su savo kariais. Rogėse pasislėpusiems žmonėms pavyko patekti į pilį, bet sargybai vadovavęs Sudimantas, perspėtas gyven tojų, davė atkirtį, visas tas pastangas užimti Vilnių niekais pavertė anksčiau negu suspėjo Vytautas su kariauna19. Ne paisant tos Vilniuje buvusios maišaties, vis dėlto 1389 me tams baigiantis atvyko Poznanės vyskupas Dobrogostas ir kaip popiežiaus Urbono VI pasiuntinys paskelbė bulę, ku rios galia, atsiliepiant į karaliaus Vladislovo ir karalienės Jad vygos prašymą, vietovė, vadinama Vilniumi ir laikytina mies tu, o bažnyčia, pastatyta ant pagonių šventyklos griuvėsių, šv.
Timūr-Kutluko totoriai paėmė gurguolę su vežimais, grandinėmis, patrankomis, arbaletais ir kitu turtu.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 56
O Vytauto pusėje kovęsis caras Tochtamišas, „vos tai pamatęs, ir pirma visų pasileido bėgti“, sukėlęs sumaištį. Bėgdami Timūr-Kutluko totoriai paėmė gurguolę, vežimus su gele- žinėmis grandinėmis, patrankas, patrankė- les, arbaletus ir daug turto. Temstant, kai pralaimėjimas matėsi ne- išvengiamas, prie valdovo buvusių rite- rių įkalbėtas nesiduoti priešo paimamas Vytautas ir jo brolis Žygimantas bėgo, persėsdami nuo žirgo ant žirgo.
Prie Liubavos Sūduvos prūsai ir jiems į pagalbą atėję žemaičiai, kryžiuočių puolami, pabėgo ir paliko stovyklą bei gurguoles.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 130
Nusiaubę Kulmo kraš\ntą, Sūduvos prūsai kartu su žemaičiais, atėjusiais į pa\ngalbą, sustojo prie Liubavos, tačiau, kryžiuočiams vi\nsomis jėgomis ėmus juos pulti, neišdrįso atvirai pra\ndėti mūšio ir, be tvarkos pabėgę, palikę stovyklą ir \ngurguoles, išsislapstė artimiausiuose miškuose. Kry\nžiuočių riteriai, džiaugdamie\nsi nekruvina pergale, tuojau \npat be jokios tvarkos išsi\nsklaidė grobio ieškoti ir sto\nvyklos plėšti; jie puolė, ne\npasirūpinę saugumu, vytis paskutiniųjų priešo būrių \nir apskritai elgėsi, nelyginant bet koks pavojus būtų \npraėjęs. Kai prūsai ir žemaičiai, kurie pabėgę slapstė\nsi netoli stovyklos brūzgynuose, tykodami progos su\nrengti pasalas, iš žvalgų sužinojo, jog priešas, jausda\nmasis išvargęs po žygio ir saugus po pergalės, plėši\nkauja visiškai nesirūpindamas apsauga, tai, kariškai \nstaiga susirikiavę, iššoko iš miškų ir užpuolė grobio \nieškotojus, juos žudydami.
1301 m. lenkų būrys užpuolė besitraukiančių lietuvių ariergardą, kai visos gurguolės jau buvo nuvarytos į priekį.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 178
Greitosiomis sutelktas len\nkų būrys pasivijo besitrau- \n1301 m e ta i \nkiančius lietuvius ir, tikėda\nmasis atsiimti grobį, smarkiai \nužpuolė ariergardą, nedelsdamas nė valandėlės; ka\ndangi ten susidūrė su geriausiais kariuomenės daliniais, \no visos gurguolės buvo nuvarytos į priekį, jie nedrįso \nbandyti laimės tikrose kautynėse ir davė trimitu ženk\nlą trauktis. Lengva sėkmė sužadino troškimą dar dau\ngiau pasiplėšti, šį jausmą kareiviams visada sunku su\ntramdyti, o ypač po sėkmingo žygio. Kadangi į Kulmo\nkraštą negalima buvo per- \nN io k o ja K u lm o kraš- \nkelti visos kariuomenės, to\ntą, k u r su m u ša m i \nžygio ėmėsi kunigaikščių pa\nraginti ryžtingiausi ir nar\nsiausi raiteliai.
Kęstutis ir Algirdas įsakė kariams trauktis rikiuotėje, susirinkti prie gurguolių ir žygiuoti prie artimiausio miško.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 251
Kovos lauke krito tūkstan\ntis lietuvių, tačiau ir kryžiuočiai neteko (neskaičiuo\njant paprastų karių) dvidešimt šešių kilmingųjų ordi\nno riterių bei paties vado — ordino magistro Henriko; \nkadangi abiejų šalių nuostoliai rodėsi vienodi, ligi vi\ndurdienio nebuvo aišku, katron pusėn krypsta sėkmė. \nGal ir buvo pamato tikėtis pergalės, tačiau Kęstutis \nbei Algirdas nenorėjo puoselėti abejotinų vilčių: abu \ngerokai nuogąstavo, kad jų kariuomenė, ne tokia gau\nsi ir ne taip gerai ginkluota (be to, smarkiai kovų iš\nsekinta), ilgainiui neprarastų drąsos ir nepasileistų \nbėgti. Todėl, kol dar karių drąsa rodėsi nepalaužta, jie \nįsakė trimituoti po visą kovos lauką, duodami ka\nriams ženklą trauktis kovos rikiuotėje bei nesuirusioms \ngretoms atitrūkti nuo priešo, susirinkti prie gurguolių \nir žygiuoti prie artimiausio miško.
Pasak Kojelavičiaus, metę gurguoles bėgliai būtų galėję lengviau pasprukti į tėvynę, nes jų raitija buvo lengvesnė ir eiklesnė.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 154
Antra vertus, stovykla, pilna grobio,\nL enkai rengiasi p u lti\nlie tu v iu s\nmą dievo malone\n(didžiai\ndrąsinančia ir stiprinančia),\njis įsakė prieš mūšį kiekvie\nnam — kaip\ndera krikščio-\n155\n\n## Puslapis 154\n\nbelaisvių ir paliegėlių, neleido taip greitai trauktis,\nkad galima būtų per kelias valandas atsiplėšti nuo\nspaudžiančio priešo. Jeigu, metę gurguoles, leistųsi\nnetrukdomi į tėvynę, galėtų pasprukti nuo visų pavojų\nir dėl to, kad jų raitija kur kas lengvesnė ir eiklesnė,\nir dėl to, kad lenkams, užgrobusiems stovyklą ir pa-\nėmusiems visą grobį, nebūtų buvę saugu miškais vy\ntis bėgantį priešą. Jie žinojo atsidūrę didžiulės negar\nbės akivaizdoje, juos prislėgė ne tiek skausmas, kad\npraras grobį, kiek baimė ir gėda prieš savo krašto\nžmones.
Nusiaubę Kulmo kraštą, Sūduvos prūsai ir žemaičiai prie Liubavos pabėgo nuo kryžiuočių puolimo, palikdami stovyklą ir gurguoles.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 130
Nusiaubę Kulmo kraš\ntą, Sūduvos prūsai kartu su žemaičiais, atėjusiais į pa\ngalbą, sustojo prie Liubavos, tačiau, kryžiuočiams vi\nsomis jėgomis ėmus juos pulti, neišdrįso atvirai pra\ndėti mūšio ir, be tvarkos pabėgę, palikę stovyklą ir \ngurguoles, išsislapstė artimiausiuose miškuose. Kry\nžiuočių riteriai, džiaugdamie\nsi nekruvina pergale, tuojau \npat be jokios tvarkos išsi\nsklaidė grobio ieškoti ir sto\nvyklos plėšti; jie puolė, ne\npasirūpinę saugumu, vytis paskutiniųjų priešo būrių \nir apskritai elgėsi, nelyginant bet koks pavojus būtų \npraėjęs. Kai prūsai ir žemaičiai, kurie pabėgę slapstė\nsi netoli stovyklos brūzgynuose, tykodami progos su\nrengti pasalas, iš žvalgų sužinojo, jog priešas, jausda\nmasis išvargęs po žygio ir saugus po pergalės, plėši\nkauja visiškai nesirūpindamas apsauga, tai, kariškai \nstaiga susirikiavę, iššoko iš miškų ir užpuolė grobio \nieškotojus, juos žudydami.
Lenkų būrys pasivijo besitraukiančius lietuvius ir užpuolė ariergardą, o lietuvių gurguolės tuo metu buvo nuvarytos į priekį.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 178
Greitosiomis sutelktas len\nkų būrys pasivijo besitrau- \n1301 m e ta i \nkiančius lietuvius ir, tikėda\nmasis atsiimti grobį, smarkiai \nužpuolė ariergardą, nedelsdamas nė valandėlės; ka\ndangi ten susidūrė su geriausiais kariuomenės daliniais, \no visos gurguolės buvo nuvarytos į priekį, jie nedrįso \nbandyti laimės tikrose kautynėse ir davė trimitu ženk\nlą trauktis. Lengva sėkmė sužadino troškimą dar dau\ngiau pasiplėšti, šį jausmą kareiviams visada sunku su\ntramdyti, o ypač po sėkmingo žygio. Kadangi į Kulmo\nkraštą negalima buvo per- \nN io k o ja K u lm o kraš- \nkelti visos kariuomenės, to\ntą, k u r su m u ša m i \nžygio ėmėsi kunigaikščių pa\nraginti ryžtingiausi ir nar\nsiausi raiteliai.
Kęstutis ir Algirdas įsakė kariams rikiuotėje trauktis nuo priešo, susirinkti prie gurguolių ir žygiuoti prie artimiausio miško.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 251
Kovos lauke krito tūkstan\ntis lietuvių, tačiau ir kryžiuočiai neteko (neskaičiuo\njant paprastų karių) dvidešimt šešių kilmingųjų ordi\nno riterių bei paties vado — ordino magistro Henriko; \nkadangi abiejų šalių nuostoliai rodėsi vienodi, ligi vi\ndurdienio nebuvo aišku, katron pusėn krypsta sėkmė. \nGal ir buvo pamato tikėtis pergalės, tačiau Kęstutis \nbei Algirdas nenorėjo puoselėti abejotinų vilčių: abu \ngerokai nuogąstavo, kad jų kariuomenė, ne tokia gau\nsi ir ne taip gerai ginkluota (be to, smarkiai kovų iš\nsekinta), ilgainiui neprarastų drąsos ir nepasileistų \nbėgti. Todėl, kol dar karių drąsa rodėsi nepalaužta, jie \nįsakė trimituoti po visą kovos lauką, duodami ka\nriams ženklą trauktis kovos rikiuotėje bei nesuirusioms \ngretoms atitrūkti nuo priešo, susirinkti prie gurguolių \nir žygiuoti prie artimiausio miško.
Jono Olbrachto kariuomenei prie Savranės upės kovojant su skitais, nedidelio būrio saugomos gurguolės lėtai slinko iš paskos.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 533
Todėl, sužinojęs, jog skitai dviem žygio voromis užpuolė Lenkiją, siaubdami ją ug nimi ir kalaviju, jis ryžtingiau nei bet kada anksčiau pradėjo rūpintis Lietuvos reikalais ir įsitraukė į karą dėl Podolės, o sūnui karštai nurodė kuo apdairiausiai pavaduoti karalių karo stovykloje. Kunigaikštis Jonas Olbrachtas, uoliai vykdyda- 1489 m eta i mas, kas buvo tėvo nurodyta, K u n ig a ik štis J o n a s greitai sutelkė Rusioje ir Lie- O lb ia c h ta s sum u ša tuvoje kariuomenę ir, patrau- sk itu s kęs į priekį su ryžtingiausiais vyrais, prie Savranės upės at virame lauke susikovė su priešu. Gurguolės, saugomos nedidelio būrio, lėtai slinko iš paskos. Kovos pradžia buvo gana sunki, nes, neprasidėjus tikroms kautynėms, skitai iš tolo juos apšaudė strėlėmis.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Juos išvydę, lenkai išsigandę visi išlakstė, išskyrus vieną riterį Martyną iš Krušvicos, vėliavininką, bei kunigaikštį Kazimierą, kuris nutarė tuoj pat kviestis į pagalbą Henriką iš Lichtenšteino. Tuo tarpu broliai susirikiavo kovai. Sventopelkas, pamatęs, kad broliai nė nemano bėgti, įsakė tūkstančiui savo rinktinių karių nušokti nuo žirgų pamokęs juos pulti brolius su dideliu triukšmu bei riksmu ir, prisidengus skydais, ietimis galabyti krikščionių arklius, sakydamas: „Kryžiuočiai, apsišarvavę sunkiais šarvais, nestengs pėsti kovoti“. Kai abi kariuomenės išsirikiavo mūšiui, valdovas Henrikas sugrįžo atgal ir, išvydęs priešus, pasakė broliams: „Delsti pavojinga, todėl pulkime juos!“ Jie įnirtingai užpuolė priešus, ir prasidėjo baisios kautynės; Sventopelko kariuomenė prarado mūšio lauke tūkstantį penkis šimtus žuvusių vyrų, o krikščionių nė vienas nebuvo sunkiai sužeistas, išskyrus 10 žirgų, kurie krito perverti priešo iečių.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
belaisvių ir paliegėlių, neleido taip greitai trauktis, kad galima būtų per kelias valandas atsiplėšti nuo spaudžiančio priešo. Jeigu, metę gurguoles, leistųsi netrukdomi į tėvynę, galėtų pasprukti nuo visų pavojų ir dėl to, kad jų raitija kur kas lengvesnė ir eiklesnė, ir dėl to, kad lenkams, užgrobusiems stovyklą ir pa- ėmusiems visą grobį, nebūtų buvę saugu miškais vy tis bėgantį priešą. Jie žinojo atsidūrę didžiulės negar bės akivaizdoje, juos prislėgė ne tiek skausmas, kad praras grobį, kiek baimė ir gėda prieš savo krašto žmones. Kokia nešlovė palikti priešų rankose ne tik visą grobį, bet ir žygio draugus, nebeįstengiančius dėl negalės sprukti, kai patys gėdingai bėga, kautynėms nė neprasidėjus! Štai todėl nutarė ryžtingai žygiuoti link priešo: užpulti persekiotojus ir nuplauti praėjusių jų metų nešlovę — jeigu ne pergale, tai bent nepapras ta drąsa; jie sunešė į vieną daiktą visą grobį, surai šiojo rūpestingai belaisvius, išstatė stovykloje saugas ir išsirikiavo kaip begalėdami miške kautynėms.