Dykra – Petro Dusburgiečio kronikoje minima atvira, tiksliau nenustatyta vieta, į kurią pasiekdavo kariniai žygiai ir persekiojimai. Bartos žemės dykrose, Vaplaukio lauke, vienas karalius gyrėsi supančiotiems krikščionių belaisviams, tačiau šaltinis nenurodo tikslesnių šios vietos ribų ar padėties. 1298 metais ligi pat dykrų buvo persekiojami iš Straisbergo miesto belaisvius išsivarę Lietuvos užpuolikai; Konradas Žakas juos pasivijo, išvadavo belaisvius ir beveik visus užpuolikus išžudė. Kitame epizode brolis Gundramas su devyniais ginklanešiais dykrose užpuolė iš Lietuvos atvykusius plėšikautojus, tačiau pateikti duomenys neleidžia nustatyti, ar visos šios dykros buvo ta pati vieta.
Negyvenamas plotas, kuriame nėra gyvenviečių; tyrai ar laukinė vietovė.
Zenono Ivinskio Lietuvos istorijos (1978 m.) aprašyme dykros minimos kaip plotai be gyvenviečių, per kuriuos buvo sunku tiksliai išvesti sienas; Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kronikoje (1985 m.) jos minimos kaip vietovės, į kurias buvo nužygiuojama ar kuriose vykdavo persekiojimai.
Vartojamas istoriniuose ir geografiniuose aprašymuose kalbant apie sienų ribas, miškų plotus be gyvenviečių, karo žygių vietas ir persekiojimo teritorijas.
Melno dokumento ir 1422 m. Sūduvos dykros padalijimo aprašyme (Zenonas Ivinskis, 1978 m.); karo žygių bei susirėmimų aprašymuose (Petras Dusburgietis, 1985 m.).
Po tiek ilgų ginčų ir ginkluotų konfliktų pagaliau buvo sutarta siena, kuri nuostabiu būdu, nežiūrint įvairių mėginimų ją pakeisti, patvariai išsilaikė penkis šimtmečius. Lietuvai atiteko žymi dalis Žemaičių ir Sūduvos dykros, o Lenkija gavo Niešavos kraštą. Melno dokumente sienų nebuvo galima tiksliai išvesti, nes jos ėjo daugiausia per dykras bei miškų plotus be gyvenviečių.
Lietuvai atiteko žymi dalis Žemaičių ir Sūduvos dykros, o Lenkija gavo Niešavos kraštą. Melno dokumente sienų nebuvo galima tiksliai išvesti, nes jos ėjo daugiausia per dykras bei miškų plotus be gyvenviečių. Aiškiau nusmaigstytos ribos tebuvo žymiai vėliau, pagrindan dedant Melno sutartyje paduodamą sienų aprašą.
Melno dokumente sienų nebuvo galima tiksliai išvesti, nes jos ėjo daugiausia per dykras bei miškų plotus be gyvenviečių. Aiškiau nusmaigstytos ribos tebuvo žymiai vėliau, pagrindan dedant Melno sutartyje paduodamą sienų aprašą. Ilgai ginčijama Sūduvos dykra 1422 m. tapo padalinta.
Lietuvai atiteko žymi dalis Žemaičių ir Sūduvos dykros, o Lenkija gavo Niešavos kraštą. Melno dokumente sienų nebuvo galima tiksliai išvesti, nes jos ėjo daugiausia per dykras bei miškų plotus be gyvenviečių. Aiškiau nusmaigstytos ribos tebuvo žymiai vėliau, pagrindan dedant Melno sutartyje paduodamą sienų aprašą.
Apie Lubavos žemės apiplėšimą ir 65 lietuvių žūtį 1302 metais Vėliau kiti iš Lietuvos atsibeldę plėšikautojai užpuolė 5 Lubavos žemės kaimus ir ten nužudė ar išsivarė į nelaisvę beveik 200 krikščionių. Kristburgo broliai pasileido pavymui ir, priėję dykras, iš pėdsakų suprato, jog šie toliau traukia pasiskirstę į du būrius. Todėl ir jie patys toliau patraukė dviem žygio voromis, pirma netrukus pasivijo vieną netikėlių būrį, nukovė 65 vyrus ir išvadavo 70 krikščionių.
Ir šiame karo žygyje, ir ankstyvesniajame begėdiškai išniekino bažnyčias, šventuosius rūbus bei taures, bažnyčios tarnus bei sakramentus ir, neskaitant kito grobio, kurio be galo daug čia paėmė, išsivarė daugiau nei tūkstantį du šimtus krikščionių belaisvių. Štai šis karalius, Jėzaus Kristaus vardo niekintojas, nužygiavo į dykras Bartos žemėje, į lauką, vardu Vaplaukis563, ir pradėjo įžūliai girtis; rodėsi, jog, turėdamas galingą kariuomenę, jis nė nepagalvojo apie dievo galybę, todėl ir pasakė belaisviams krikščionims, kurie ten pat stovėjo supančioti: „Kur jūsų dievas, kodėl jis jums nepadeda, kaip mums padėjo mūsų dievai dabar ir kitados564?“ Krikščionys dūsaudami tylėjo.
Tais metais brolis Gundramas, nedidelio stoto, tačiau be galo narsus ir drąsus žmogus, persekiojo su 9 ginklanešiais iš Lietuvos atsibeldusius plėšikautojus, kurie Kristburgo pilies apylinkėse buvo pagrobę dešimt žmonių ir tiek pat arklių; kai juos dykrose užpuolė, pirmajame susirėmime vienas lietuvis ietimi jį taip sužeidė, kad išleido jam vidurius, tačiau jis nepaliovė kovojęs, kol visi lietuviai buvo išžudyti, o tada parkrito žemėn ir pasimirė. Kai jį mirusį ginklanešiai gabeno į Kristburgo pilį, moterys, kurias jis buvo išvadavęs iš netikėlių vergovės, sakėsi mačiusios du baltus balandžius, sklandančius ore virš jo palaikų; jam sustojus, jie sustodavę vietoje, jam pajudėjus, vėl skrisdavę kaip skridę.
Lietuvai atiteko žymi dalis Žemaičių ir Sūduvos dykros, o Lenkija gavo Niešavos kraštą. Melno dokumente sienų nebuvo galima tiksliai išvesti, nes jos ėjo daugiausia per dykras bei miškų plotus be gyvenviečių. Aiškiau nusmaigstytos ribos tebuvo žymiai vėliau, pagrindan dedant Melno sutartyje paduodamą sienų aprašą.