Melno dokumente sienos daugiausia ėjo per dykras ir miškų plotus be gyvenviečių, todėl jų nebuvo galima tiksliai išvesti.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 366
Lietuvai atiteko žymi dalis Žemaičių ir Sūduvos dykros, o Lenkija gavo Niešavos kraštą. Melno dokumente sienų nebuvo galima tiksliai išvesti, nes jos ėjo daugiausia per dykras bei miškų plotus be gyvenviečių. Aiškiau nusmaigstytos ribos tebuvo žymiai vėliau, pagrindan dedant Melno sutartyje paduodamą sienų aprašą.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 366
Melno dokumente sienų nebuvo galima tiksliai išvesti, nes jos ėjo daugiausia per dykras bei miškų plotus be gyvenviečių. Aiškiau nusmaigstytos ribos tebuvo žymiai vėliau, pagrindan dedant Melno sutartyje paduodamą sienų aprašą. Ilgai ginčijama Sūduvos dykra 1422 m. tapo padalinta.
Sūduvos dykra 1422 m. buvo padalinta.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 366
Ilgai ginčijama Sūduvos dykra 1422 m. tapo padalinta. Sūduvių gyvento vakarinio ploto dalis atiteko ordinui. Bet Melno sutartimi iš Sūduvos girių Lietuva laimėjo nepalyginamai daugiau negu Vytautas buvo ordinui užleidęs Salyno taika (1398).
Melno dokumente ribos ėjo per dykras ir miškus be gyvenviečių.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 366
Lietuvai atiteko žymi dalis Žemaičių ir Sūduvos dykros, o Lenkija gavo Niešavos kraštą. Melno dokumente sienų nebuvo galima tiksliai išvesti, nes jos ėjo daugiausia per dykras bei miškų plotus be gyvenviečių. Aiškiau nusmaigstytos ribos tebuvo žymiai vėliau, pagrindan dedant Melno sutartyje paduodamą sienų aprašą.
Priėję dykras, Kristburgo broliai iš pėdsakų suprato, kad lietuvių plėšikautojai pasiskirstė į du būrius.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 196
Apie Lubavos žemės apiplėšimą ir 65 lietuvių žūtį 1302 metais\n\n Vėliau kiti iš Lietuvos atsibeldę plėšikautojai užpuolė 5 Lubavos žemės kaimus ir ten\nnužudė ar išsivarė į nelaisvę beveik 200 krikščionių. Kristburgo broliai pasileido pavymui\nir, priėję dykras, iš pėdsakų suprato, jog šie toliau traukia pasiskirstę į du būrius. Todėl\nir jie patys toliau patraukė dviem žygio voromis, pirma netrukus pasivijo vieną netikėlių\nbūrį, nukovė 65 vyrus ir išvadavo 70 krikščionių.
Karalius nužygiavo į Bartos žemės dykras, į Vaplaukio lauką, ir ten gyrėsi supančiotiems krikščionių belaisviams.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 206
Ir šiame karo žygyje, ir ankstyvesniajame begėdiškai išniekino\nbažnyčias, šventuosius rūbus bei taures, bažnyčios tarnus bei sakramentus ir, neskaitant\nkito grobio, kurio be galo daug čia paėmė, išsivarė daugiau nei tūkstantį du šimtus\nkrikščionių belaisvių. Štai šis karalius, Jėzaus Kristaus vardo niekintojas, nužygiavo į\ndykras Bartos žemėje, į lauką, vardu Vaplaukis563, ir pradėjo įžūliai girtis; rodėsi, jog,\nturėdamas galingą kariuomenę, jis nė nepagalvojo apie dievo galybę, todėl ir pasakė\nbelaisviams krikščionims, kurie ten pat stovėjo supančioti: „Kur jūsų dievas, kodėl\njis jums nepadeda, kaip mums padėjo mūsų dievai dabar ir kitados564?“ Krikščionys\ndūsaudami tylėjo.
Dykrose brolis Gundramas su 9 ginklanešiais užpuolė iš Lietuvos atvykusius plėšikautojus.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 196
Tais metais brolis Gundramas, nedidelio stoto, tačiau be galo narsus ir drąsus žmogus,\npersekiojo su 9 ginklanešiais iš Lietuvos atsibeldusius plėšikautojus, kurie Kristburgo\npilies apylinkėse buvo pagrobę dešimt žmonių ir tiek pat arklių; kai juos dykrose užpuolė,\npirmajame susirėmime vienas lietuvis ietimi jį taip sužeidė, kad išleido jam vidurius,\ntačiau jis nepaliovė kovojęs, kol visi lietuviai buvo išžudyti, o tada parkrito žemėn ir\npasimirė. Kai jį mirusį ginklanešiai gabeno į Kristburgo pilį, moterys, kurias jis buvo\nišvadavęs iš netikėlių vergovės, sakėsi mačiusios du baltus balandžius, sklandančius ore\nvirš jo palaikų; jam sustojus, jie sustodavę vietoje, jam pajudėjus, vėl skrisdavę kaip\nskridę.
Melno dokumente dykros minimos kaip negyvenami plotai, per kuriuos buvo sunku tiksliai išvesti sienas.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 366
Lietuvai atiteko žymi dalis Žemaičių ir Sūduvos dykros, o Lenkija gavo Niešavos kraštą. Melno dokumente sienų nebuvo galima tiksliai išvesti, nes jos ėjo daugiausia per dykras bei miškų plotus be gyvenviečių. Aiškiau nusmaigstytos ribos tebuvo žymiai vėliau, pagrindan dedant Melno sutartyje paduodamą sienų aprašą.
Konradas Žakas persekiojo Lietuvos užpuolikus ligi pat dykrų ir išvadavo jų paimtus krikščionis.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 192
270 (263). Apie Straisbergo miesto sugriovimą 1298 metais Tais pačiais metais, tai yra 1298 viešpaties metais, švento Mykolo dieną (rugsėjo 29), 140 Lietuvos vyrų taip netikėtai užpuolė Straisbergo miestą, kad ten išžudė visus gyventojus ir vieną kunigą, o moteris bei vaikus paėmė į nelaisvę; visaip išniekinę kitus sakramentus, vienas dar suteršė indą krikšto vandeniui laikyti, pridergdamas į jį. Ligi pat dykrų juos persekiojo su daugybe brolių bei ginklanešių brolis Konradas Žakas, Kulmo krašto komtūras, o pasivijęs išvadavo į nelaisvę paimtus krikščionis, o juos visus išžudė, palikdamas vienui vieną gyvą, kad tas galėtų palikuonims papasakoti apie šį įvykį.
Siena per dykrą ėjo į Preivosto šilus, Merūniškius ir Vystyčio ežerą, kuris liko Ordino pusėje.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 366
Šiauriau ji kilo stačiai per tyrus į pu siau dalinamą Raigardo ežerą. Iš čia ji tęsėsi vėl per dykrą tiesiai į Preivosto (Prawdzisken) šilus, o iš ten tiesia linija į Merūniškius ir Vystyčio ežerą, kuris liko ordino pusėje. Sūduvos dykroje toliau siena buvo nužymėta upių krantais : visu Lieponos paupiu iki Širvintos upės ir šios krantu iki įtekėjimo Šešupėn.
Melno dokumente sienų nebuvo galima tiksliai išvesti, nes jos ėjo daugiausia per dykras bei miškų plotus be gyvenviečių.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 366
Melno dokumente sienų nebuvo galima tiksliai išvesti, nes jos ėjo daugiausia per dykras bei miškų plotus be gyvenviečių. Aiškiau nusmaigstytos ribos tebuvo žymiai vėliau, pagrindan dedant Melno sutartyje paduodamą sienų aprašą. Ilgai ginčijama Sūduvos dykra 1422 m. tapo padalinta.
Lietuvai atiteko žymi dalis Žemaičių ir Sūduvos dykros, o Lenkija gavo Niešavos kraštą.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 366
Po tiek ilgų ginčų ir ginkluotų konfliktų pagaliau buvo sutarta siena, kuri nuostabiu būdu, nežiūrint įvairių mėginimų ją pakeisti, patvariai išsilaikė penkis šimtmečius. Lietuvai atiteko žymi dalis Žemaičių ir Sūduvos dykros, o Lenkija gavo Niešavos kraštą. Melno dokumente sienų nebuvo galima tiksliai išvesti, nes jos ėjo daugiausia per dykras bei miškų plotus be gyvenviečių.
Konradas Žakas persekiojo Lietuvos užpuolikus ligi pat dykrų, išvadavo belaisvius krikščionis ir beveik visus užpuolikus išžudė.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 192
270 (263). Apie Straisbergo miesto sugriovimą 1298 metais Tais pačiais metais, tai yra 1298 viešpaties metais, švento Mykolo dieną (rugsėjo 29), 140 Lietuvos vyrų taip netikėtai užpuolė Straisbergo miestą, kad ten išžudė visus gyventojus ir vieną kunigą, o moteris bei vaikus paėmė į nelaisvę; visaip išniekinę kitus sakramentus, vienas dar suteršė indą krikšto vandeniui laikyti, pridergdamas į jį. Ligi pat dykrų juos persekiojo su daugybe brolių bei ginklanešių brolis Konradas Žakas, Kulmo krašto komtūras, o pasivijęs išvadavo į nelaisvę paimtus krikščionis, o juos visus išžudė, palikdamas vienui vieną gyvą, kad tas galėtų palikuonims papasakoti apie šį įvykį.
Dykrose Kristburgo broliai iš pėdsakų suprato, kad lietuvių plėšikautojai toliau traukė dviem būriais.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 196
Apie Lubavos žemės apiplėšimą ir 65 lietuvių žūtį 1302 metais\n\n Vėliau kiti iš Lietuvos atsibeldę plėšikautojai užpuolė 5 Lubavos žemės kaimus ir ten\nnužudė ar išsivarė į nelaisvę beveik 200 krikščionių. Kristburgo broliai pasileido pavymui\nir, priėję dykras, iš pėdsakų suprato, jog šie toliau traukia pasiskirstę į du būrius. Todėl\nir jie patys toliau patraukė dviem žygio voromis, pirma netrukus pasivijo vieną netikėlių\nbūrį, nukovė 65 vyrus ir išvadavo 70 krikščionių.