Pasienio neapgyventa, dykai likusi teritorija; žemė tarp ribų, miškų ir gyvenviečių. Terminas šiame įraše vartojamas ir Melno taikos ribų, ir ankstesnių karo persekiojimo erdvių kontekstuose.
Po tiek ilgų ginčų ir ginkluotų konfliktų pagaliau buvo sutarta siena, kuri nuostabiu būdu, nežiūrint įvairių mėginimų ją pakeisti, patvariai išsilaikė penkis šimtmečius. Lietuvai atiteko žymi dalis Žemaičių ir Sūduvos dykros, o Lenkija gavo Niešavos kraštą. Melno dokumente sienų nebuvo galima tiksliai išvesti, nes jos ėjo daugiausia per dykras bei miškų plotus be gyvenviečių.
Lietuvai atiteko žymi dalis Žemaičių ir Sūduvos dykros, o Lenkija gavo Niešavos kraštą. Melno dokumente sienų nebuvo galima tiksliai išvesti, nes jos ėjo daugiausia per dykras bei miškų plotus be gyvenviečių. Aiškiau nusmaigstytos ribos tebuvo žymiai vėliau, pagrindan dedant Melno sutartyje paduodamą sienų aprašą.
Melno dokumente sienų nebuvo galima tiksliai išvesti, nes jos ėjo daugiausia per dykras bei miškų plotus be gyvenviečių. Aiškiau nusmaigstytos ribos tebuvo žymiai vėliau, pagrindan dedant Melno sutartyje paduodamą sienų aprašą. Ilgai ginčijama Sūduvos dykra 1422 m. tapo padalinta.
Lietuvai atiteko žymi dalis Žemaičių ir Sūduvos dykros, o Lenkija gavo Niešavos kraštą. Melno dokumente sienų nebuvo galima tiksliai išvesti, nes jos ėjo daugiausia per dykras bei miškų plotus be gyvenviečių. Aiškiau nusmaigstytos ribos tebuvo žymiai vėliau, pagrindan dedant Melno sutartyje paduodamą sienų aprašą.
Apie Lubavos žemės apiplėšimą ir 65 lietuvių žūtį 1302 metais\n\n Vėliau kiti iš Lietuvos atsibeldę plėšikautojai užpuolė 5 Lubavos žemės kaimus ir ten\nnužudė ar išsivarė į nelaisvę beveik 200 krikščionių. Kristburgo broliai pasileido pavymui\nir, priėję dykras, iš pėdsakų suprato, jog šie toliau traukia pasiskirstę į du būrius. Todėl\nir jie patys toliau patraukė dviem žygio voromis, pirma netrukus pasivijo vieną netikėlių\nbūrį, nukovė 65 vyrus ir išvadavo 70 krikščionių.
Ir šiame karo žygyje, ir ankstyvesniajame begėdiškai išniekino\nbažnyčias, šventuosius rūbus bei taures, bažnyčios tarnus bei sakramentus ir, neskaitant\nkito grobio, kurio be galo daug čia paėmė, išsivarė daugiau nei tūkstantį du šimtus\nkrikščionių belaisvių. Štai šis karalius, Jėzaus Kristaus vardo niekintojas, nužygiavo į\ndykras Bartos žemėje, į lauką, vardu Vaplaukis563, ir pradėjo įžūliai girtis; rodėsi, jog,\nturėdamas galingą kariuomenę, jis nė nepagalvojo apie dievo galybę, todėl ir pasakė\nbelaisviams krikščionims, kurie ten pat stovėjo supančioti: „Kur jūsų dievas, kodėl\njis jums nepadeda, kaip mums padėjo mūsų dievai dabar ir kitados564?“ Krikščionys\ndūsaudami tylėjo.
Tais metais brolis Gundramas, nedidelio stoto, tačiau be galo narsus ir drąsus žmogus,\npersekiojo su 9 ginklanešiais iš Lietuvos atsibeldusius plėšikautojus, kurie Kristburgo\npilies apylinkėse buvo pagrobę dešimt žmonių ir tiek pat arklių; kai juos dykrose užpuolė,\npirmajame susirėmime vienas lietuvis ietimi jį taip sužeidė, kad išleido jam vidurius,\ntačiau jis nepaliovė kovojęs, kol visi lietuviai buvo išžudyti, o tada parkrito žemėn ir\npasimirė. Kai jį mirusį ginklanešiai gabeno į Kristburgo pilį, moterys, kurias jis buvo\nišvadavęs iš netikėlių vergovės, sakėsi mačiusios du baltus balandžius, sklandančius ore\nvirš jo palaikų; jam sustojus, jie sustodavę vietoje, jam pajudėjus, vėl skrisdavę kaip\nskridę.