Santrauka
Pasienio neapgyventa, dykai likusi teritorija; žemė tarp ribų, miškų ir gyvenviečių. Terminas kartojamas kalbant apie Žemaičių, Sūduvos ir Melno taikos sienas.
Žodis ir formos
Vartojamos formos: dykroje, dykros, dykrą, dykra, dykras.
Laikotarpis ir datos
- laikotarpis: 1422 m. ir Melno taikos kontekstas
- datos:
- 1422 m. ir Melno taikos kontekstas
Reikšmė iš konteksto
pasienio neapgyventa, dykai likusi teritorija; žemė tarp ribų, miškų ir gyvenviečių
Vartojimas
Terminas kartojamas kalbant apie Žemaičių, Sūduvos ir Melno taikos sienas.
Teiginiai
| Teiginys | Kontekstas | Pagrindžia |
|---|---|---|
| t-004 Melno dokumente dykros minimos kaip negyvenami plotai, per kuriuos buvo sunku tiksliai išvesti sienas. | c-001 | |
| t-005 Sūduvos dykra 1422 m. buvo padalinta. | c-002 | |
| t-006 Lietuvai atiteko žymi dalis Žemaičių ir Sūduvos dykros, o Lenkija gavo Niešavos kraštą. | c-003 | |
| t-007 Melno dokumente sienų nebuvo galima tiksliai išvesti, nes jos ėjo daugiausia per dykras bei miškų plotus be gyvenviečių. | c-004 | |
| t-008 Iš čia ji tęsėsi vėl per dykrą tiesiai į Preivosto (Prawdzisken) šilus, o iš ten tiesia linija į Merūniškius ir Vystyčio ežerą, kuris liko ordino pusėje. | c-005 | |
| t-009 XV a. pradžioje į dykra paverstas jotvingių, skalvių ir nadruvių žemes pradėjo grįžti šių genčių palikuonys ir lietuviai. | c-006 |
Reikšmingi paminėjimai
Santrauka: Melno dokumente dykros minimos kaip negyvenami plotai, per kuriuos buvo sunku tiksliai išvesti sienas.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Melno dokumente sienų nebuvo galima tiksliai išvesti, nes jos ėjo daugiausia per dykras bei miškų plotus be gyvenviečių. Aiškiau nusmaigstytos ribos tebuvo žymiai vėliau, pagrindan dedant Melno sutartyje paduodamą sienų aprašą.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Sūduvos dykra 1422 m. buvo padalinta.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Ilgai ginčijama Sūduvos dykra 1422 m. tapo padalinta. Sūduvių gyvento vakarinio ploto dalis atiteko ordinui. Bet Melno sutartimi iš Sūduvos girių Lietuva laimėjo nepalyginamai daugiau negu Vytautas buvo ordinui užleidęs Salyno taika (1398).
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Lietuvai atiteko žymi dalis Žemaičių ir Sūduvos dykros, o Lenkija gavo Niešavos kraštą.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Lietuvai atiteko žymi dalis Žemaičių ir Sūduvos dykros, o Lenkija gavo Niešavos kraštą. Melno dokumente sienų nebuvo galima tiksliai išvesti, nes jos ėjo daugiausia per dykras bei miškų plotus be gyvenviečių.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Melno dokumente sienų nebuvo galima tiksliai išvesti, nes jos ėjo daugiausia per dykras bei miškų plotus be gyvenviečių.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Melno dokumente sienų nebuvo galima tiksliai išvesti, nes jos ėjo daugiausia per dykras bei miškų plotus be gyvenviečių. Aiškiau nusmaigstytos ribos tebuvo žymiai vėliau, pagrindan dedant Melno sutartyje paduodamą sienų aprašą. Ilgai ginčijama Sūduvos dykra 1422 m.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Iš čia ji tęsėsi vėl per dykrą tiesiai į Preivosto (Prawdzisken) šilus, o iš ten tiesia linija į Merūniškius ir Vystyčio ežerą, kuris liko ordino pusėje.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Iš čia ji tęsėsi vėl per dykrą tiesiai į Preivosto (Prawdzisken) šilus, o iš ten tiesia linija į Merūniškius ir Vystyčio ežerą, kuris liko ordino pusėje. Sūduvos dykroje toliau siena buvo nužymėta upių krantais : visu Lieponos paupiu iki Širvintos upės ir šios krantu iki įtekėjimo Šešupėn.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: XV a. pradžioje į dykra paverstas jotvingių, skalvių ir nadruvių žemes pradėjo grįžti šių genčių palikuonys ir lietuviai.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
Būta ir kito Lietuvos vardo plitimo kelio. Į dykra paverstas jotvingių, skalvių, nadruvių žemes iš Lietuvos XV a. pradėjo grįžti šių genčių pali- kuonys, o dar gausiau – lietuviai. Jie apsigyveno ne tik Lietuvos pusėje esančioje dykroje, bet ir anapus sienos (1422 m. tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino nustačius sieną, Lietuvai atiteko tik dalis senųjų jotvingių terito- rijos – Užnemunė).
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Pastabos
- šaltinyje vartojama ir vienaskaita, ir daugiskaita, bet reikšmė aiškiai susieta su neapgyventa pasienio erdve.