Pagudė – istorinė Prūsijos žemė ir pagudėnų gyvenama sritis, minima Petro iš Dusburgo kronikoje kaip viena iš vienuolikos Prūsijos žemės dalių. 1237 m. į Pagudę atvyko Vokiečių ordino magistras su broliais ir maldininkais, pradėdamas karą prieš pagudėnus; Elbingo upės viduryje, ties jos įtekėjimu į Gėlo vandens marias, buvo pastatyta Elbingo pilis. Kronikoje Pagudė atsiskleidžia kaip intensyvių karinių veiksmų erdvė: komtūras Ditrichas Rodė su šimtine brolių ir maldininkų ją apiplėšė, tačiau pagudėnai vėliau surengė pasalą ir atkirsdami kelią privertė miestiečius trauktis į įtvirtintą Liefardo malūną. Vėliau magistras ir broliai, keršydami už žuvusiuosius, Pagudės žemę nusiaubė, degino gyvenvietes, žudė vyrus ir varė moteris bei vaikus į nelaisvę. Narbutas jos pavadinimą siejo su Jesse arba Wesseke upe, nors pateikė ir kitą – vietovės kalvotumu grindžiamą – aiškinimą.
Magistras ir broliai, sujaudinti šio liūdno įvykio, pasiryžo atkeršyti už nužudytuosius, subūrė visas savo karines jėgas ir, įsibrovę į Pagudės žemę, skersai ir išilgai ją nusiaubė, plėsdami ir degindami, žudydami vyrus, o moteris bei vaikus išsivarydami į nelaisvę. Be to, užkariavo Heilsbergo pilį, kuri tuo metu buvo pagudėnų rankose, vienus žmones išsivarydami į nelaisvę, o kitus išžudydami, ir nuo to laiko Prūsijos žemėje įsiviešpatavo taika.
Magistras ir broliai, sujaudinti šio liūdno įvykio, pasiryžo atkeršyti už nužudytuosius, subūrė visas savo karines jėgas ir, įsibrovę į Pagudės žemę, skersai ir išilgai ją nusiaubė, plėsdami ir degindami, žudydami vyrus, o moteris bei vaikus išsivarydami į nelaisvę. Be to, užkariavo Heilsbergo pilį, kuri tuo metu buvo pagudėnų rankose, vienus žmones išsivarydami į nelaisvę, o kitus išžudydami, ir nuo to laiko Prūsijos žemėje įsiviešpatavo taika.
Apie karą su pagudėnais ir Elbingo pilies pastatymą Iš dievo malonės pavergę pamedėnus, magistras bei broliai ryžosi užgriūti karo audra pagudėnus. Dėl to magistras su broliais ir maldininkais, kuriuos buvo palikęs Meiseno markgrafas, atvyko, pirmiausia išsiuntęs laivus su viskuo, kas būtina statybai, 1237 viešpaties įsikūnijimo metais į Pagudės žemę, į tą salą, kuri, pasak kai kurių, esanti Elbingo upės viduryje, toje vietoje, kur Elbingas įteka į Gėlo vandens marias, ir ten pastatė pilį, kurią pavadino nuo upės vardo Elbingu. Kiti pasakoja, kad ši pilis neilgai trukus buvusi netikėlių sunaikinta, tada ją perkėlė į tą vietą, kur ir dabar yra, o aplinkui išaugo miestas242.
Brolis Ditrichas, vardu Rodė, Kristburgo komtūras416, antrosios atskalūnybės metais patraukė su šimtine brolių bei maldininkų žygin ir, apiplėšęs Pagudės žemę, pasuko namo, persekiojamas nesuskaitomos daugybės prūsų; negalėdamas išvengti susidūrimo, pasisuko į priešą, pasitikėdamas dievo gailestingumu, drąsiai pradėjo kovą ir privertė prūsus bėgti, o broliai ir maldininkai, juos besivydami, tiek daug jų nukovė, kad vargu per vieną dieną toks mažas karių pulkelis būtų kada pajėgęs nukauti.
Tačiau kai miestiečiai vydamiesi per daug nutolo nuo miesto, pagudėnai, išgriuvę iš pasalos, atkirto jiems kelią į miestą. Persekiojami miestiečiai, nestengdami priešintis tokiai galybei atvirame lauke, susimetė į Liefardo malūną, kuris buvo įtvirtintas sakytum pilis. Atskubėję pagudėnai smarkiai užpuolė malūną. Kadangi miestiečiai, dar nepailsę, naršiai gynėsi, kadangi vienoje ir kitoje pusėje krito daug vyrų, jie liovėsi kovoję ir kurį laiką nieko nedarė.
258 Pagudė (Pojessania.). Pavadinimą gavo nuo Jesse, arba Wesseke, upės, prie kurios ir buvo jos žemės; šios srities sudėtinė dalis buvo Hokerlandija, arba hokrų kraštas, turėjęs taip vadintą gentį, o anot kitų, šis pavadinimas turėtų būti atsiradęs dėl vietovės kalvotumo.