Kristburgo komtūras Ditrichas Rodė antrosios atskalūnybės metais su brolių ir maldininkų šimtine apiplėšė Pagudės žemę.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 136
Brolis Ditrichas, vardu Rodė, Kristburgo komtūras416, antrosios atskalūnybės metais\npatraukė su šimtine brolių bei maldininkų žygin ir, apiplėšęs Pagudės žemę, pasuko\nnamo, persekiojamas nesuskaitomos daugybės prūsų; negalėdamas išvengti susidūrimo,\npasisuko į priešą, pasitikėdamas dievo gailestingumu, drąsiai pradėjo kovą ir privertė\nprūsus bėgti, o broliai ir maldininkai, juos besivydami, tiek daug jų nukovė, kad vargu\nper vieną dieną toks mažas karių pulkelis būtų kada pajėgęs nukauti.
1237 m. magistras su broliais ir maldininkais atvyko į Pagudės žemę ir Elbingo upės saloje pastatė Elbingo pilį.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 77
Apie karą su pagudėnais ir Elbingo pilies pastatymą Iš dievo malonės pavergę pamedėnus, magistras bei broliai ryžosi užgriūti karo audra pagudėnus. Dėl to magistras su broliais ir maldininkais, kuriuos buvo palikęs Meiseno markgrafas, atvyko, pirmiausia išsiuntęs laivus su viskuo, kas būtina statybai, 1237 viešpaties įsikūnijimo metais į Pagudės žemę, į tą salą, kuri, pasak kai kurių, esanti Elbingo upės viduryje, toje vietoje, kur Elbingas įteka į Gėlo vandens marias, ir ten pastatė pilį, kurią pavadino nuo upės vardo Elbingu. Kiti pasakoja, kad ši pilis neilgai trukus buvusi netikėlių sunaikinta, tada ją perkėlė į tą vietą, kur ir dabar yra, o aplinkui išaugo miestas242.
Kai pavergta Pagudė ir kitos prūsų žemės vėl bandė sukilti prieš kryžiuočius, Skomanto vadovaujama kariuomenė 1277 m. siaubė Ordino valdas.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 12
Tuo metu, kai pavergtos prūsų žemės (Pagudė ir kt.) vėl\nbandė sukilti prieš kryžiuočius, sūduvių kunigaikščio Skomanto vadovaujama galinga\nsūduvių ir lietuvių kariuomenė siaubė (1277 m.) Ordino valdas pavyslyje iki Kristburgo\n(III, 192).
Magistras ir broliai, keršydami už nužudytuosius, įsiveržė į Pagudės žemę ir ją nusiaubė plėšdami, degindami bei imdami belaisvius.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 148
Magistras ir broliai, sujaudinti šio liūdno įvykio, pasiryžo atkeršyti už nužudytuosius,\nsubūrė visas savo karines jėgas ir, įsibrovę į Pagudės žemę, skersai ir išilgai ją nusiaubė,\nplėsdami ir degindami, žudydami vyrus, o moteris bei vaikus išsivarydami į nelaisvę.\nBe to, užkariavo Heilsbergo pilį, kuri tuo metu buvo pagudėnų rankose, vienus žmones\nišsivarydami į nelaisvę, o kitus išžudydami, ir nuo to laiko Prūsijos žemėje įsiviešpatavo\ntaika.
Antrosios atskalūnybės metais keli Pagudės kilmingieji paliko tėvonijas, atvyko su šeimomis į Elbingą ir susidėjo su broliais.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 147
Apie Elbingo brolių bei miestiečių kovas antrosios atskalūnybės metais ir\n apie kai kuriuos tikinčiuosius pagudėnus, prisidėjusius prie brolių\n\n Kai antrosios atskalūnybės metais stiprėjo krikščionių persekiojimas, kurie ne kurie\nPagudės kilmingieji, tiesa, vos keli, nepamiršę geradarybių, patirtų iš magistro ir brolių,\npaliko tėvonijas449, atvyko su visais savo namais ir šeimyna į Elbingą ir ištikimai susidėjo\nsu broliais.\n\n\n\n\n 169 (164).
Petro iš Dusburgo kronikoje Pagudė nurodoma kaip viena iš vienuolikos Prūsijos žemės dalių.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 148
Magistras ir broliai, sujaudinti šio liūdno įvykio, pasiryžo atkeršyti už nužudytuosius,\nsubūrė visas savo karines jėgas ir, įsibrovę į Pagudės žemę, skersai ir išilgai ją nusiaubė,\nplėsdami ir degindami, žudydami vyrus, o moteris bei vaikus išsivarydami į nelaisvę.\nBe to, užkariavo Heilsbergo pilį, kuri tuo metu buvo pagudėnų rankose, vienus žmones\nišsivarydami į nelaisvę, o kitus išžudydami, ir nuo to laiko Prūsijos žemėje įsiviešpatavo\ntaika.
Pavergę pamedėnus, magistras ir broliai 1237 m. atvyko į Pagudės žemę pradėti karo prieš pagudėnus.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 77
Apie karą su pagudėnais ir Elbingo pilies pastatymą Iš dievo malonės pavergę pamedėnus, magistras bei broliai ryžosi užgriūti karo audra pagudėnus. Dėl to magistras su broliais ir maldininkais, kuriuos buvo palikęs Meiseno markgrafas, atvyko, pirmiausia išsiuntęs laivus su viskuo, kas būtina statybai, 1237 viešpaties įsikūnijimo metais į Pagudės žemę, į tą salą, kuri, pasak kai kurių, esanti Elbingo upės viduryje, toje vietoje, kur Elbingas įteka į Gėlo vandens marias, ir ten pastatė pilį, kurią pavadino nuo upės vardo Elbingu. Kiti pasakoja, kad ši pilis neilgai trukus buvusi netikėlių sunaikinta, tada ją perkėlė į tą vietą, kur ir dabar yra, o aplinkui išaugo miestas242.
Pagudė buvo prūsų žemė į šiaurės rytus nuo Pamedės, vakaruose siekusi dabartinio Elbingo apylinkes.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 58
Prūsų žemė į šiaurės rytus nuo Pamedės, vakaruose siekė dab. Elbingo apylinkes, o rytuose — Alnos upę. Kartais kaip rytų riba nurodoma labiau į vakarus esanti Pasarės (Pasargės, dab. Paslenkos) upė (GAO, p.
Narbutas Pagudės pavadinimą kildino iš Jesse arba Wesseke upės, prie kurios, jo aiškinimu, buvo šios žemės.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 263
258\nPagudė (Pojessania.). Pavadinimą gavo nuo Jesse, ar\nba Wesseke, upės, prie kurios ir buvo jos žemės; šios sri\nties sudėtinė dalis buvo Hokerlandija, arba hokrų kraš\ntas, turėjęs taip vadintą gentį, o anot kitų, šis pavadini\nmas turėtų būti atsiradęs dėl vietovės kalvotumo.
Tačiau kai miestiečiai vydamiesi per daug nutolo nuo miesto, pagudėnai, išgriuvę iš pasalos, atkirto jiems kelią į miestą.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 147
Tačiau kai miestiečiai vydamiesi per daug nutolo nuo miesto, pagudėnai, išgriuvę iš pasalos, atkirto jiems kelią į miestą. Persekiojami miestiečiai, nestengdami priešintis tokiai galybei atvirame lauke, susimetė į Liefardo malūną, kuris buvo įtvirtintas sakytum pilis. Atskubėję pagudėnai smarkiai užpuolė malūną. Kadangi miestiečiai, dar nepailsę, naršiai gynėsi, kadangi vienoje ir kitoje pusėje krito daug vyrų, jie liovėsi kovoję ir kurį laiką nieko nedarė.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 7
Pirmoji — Kulmo bei Lubavo (Colmensis et Lubovia), toliau: Pamedẽ\n(Pomesania), Pagudẽ (Pogesania), Varmė (Warmia), Nótanga (Nattangia), Sémba\n(Sambia), Nadruvà (Nadrowia), Skalvà (Scalowia), Sūduvà (Sudowia), Galìnda (Galindia),\nBárta ir Plikoji Bárta (Bartha et Plicka Bartha) (III, 3)2.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Magistras ir broliai, sujaudinti šio liūdno įvykio, pasiryžo atkeršyti už nužudytuosius, subūrė visas savo karines jėgas ir, įsibrovę į Pagudės žemę, skersai ir išilgai ją nusiaubė, plėsdami ir degindami, žudydami vyrus, o moteris bei vaikus išsivarydami į nelaisvę. Be to, užkariavo Heilsbergo pilį, kuri tuo metu buvo pagudėnų rankose, vienus žmones išsivarydami į nelaisvę, o kitus išžudydami, ir nuo to laiko Prūsijos žemėje įsiviešpatavo taika.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Vis dėlto Lietuva ir toliau liko pagrindinė, vadovaujanti jėga kovoje prieš Ordiną. Traidenis (1269—1282 m.), remdamas žiemgalius, telkė jėgas ir kovai Prūsijoje. Tuo metu, kai pavergtos prūsų žemės (Pagudė ir kt.) vėl bandė sukilti prieš kryžiuočius, sūduvių kunigaikščio Skomanto vadovaujama galinga sūduvių ir lietuvių kariuomenė siaubė (1277 m.) Ordino valdas pavyslyje iki Kristburgo (III, 192).
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Prūsai, lietuviai ir latviai kronikoje vaizduojamuoju laikotarpiu — tai baltai, kuriuos artimai sieja kalbos, kultūros, tradicijų, senosios religijos bendrumas, teritorijos vientisumas. Petro iš Dusburgo kronikoje visa Prūsijos žemė (terra Prussiae) skirstoma į 11 dalių, atskirų žemių. Pirmoji — Kulmo bei Lubavo (Colmensis et Lubovia), toliau: Pamedẽ (Pomesania), Pagudẽ (Pogesania), Varmė (Warmia), Nótanga (Nattangia), Sémba (Sambia), Nadruvà (Nadrowia), Skalvà (Scalowia), Sūduvà (Sudowia), Galìnda (Galindia), Bárta ir Plikoji Bárta (Bartha et Plicka Bartha) (III, 3)2.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
168 (163). Apie Elbingo brolių bei miestiečių kovas antrosios atskalūnybės metais ir apie kai kuriuos tikinčiuosius pagudėnus, prisidėjusius prie brolių Kai antrosios atskalūnybės metais stiprėjo krikščionių persekiojimas, kurie ne kurie Pagudės kilmingieji, tiesa, vos keli, nepamiršę geradarybių, patirtų iš magistro ir brolių, paliko tėvonijas449, atvyko su visais savo namais ir šeimyna į Elbingą ir ištikimai susidėjo su broliais. 169 (164).
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
346 ## Puslapis 357 Pagudė Trečia — Pagirdės — provincija vakaruose ribojosi su Pamede, nuo kurios ją skyrė Elbingo upė ir Drūsinės ežeras. Šiaurėje ją skalavo Aistmarės, rytuose — Pasar- gės, o pietuose — Veisiikos upės, bent jau ji driekėsi ne toliau už tos upės ir jai priklausančios Holando kalvos. Iš to jau matyti, jog ji buvo viena mažiausių apylinkių.