Jeruzalė

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie šventosios žemės reikalus Neilgai trukus po to, kai imperatorius Heraklijus pasitraukė iš šventosios žemės, vienas arabų kunigaikštis, vardu Omaras, trečias Mahometo karalystės paveldėtojas, žiauriai įsiveržė į Šventąją žemę bei ją visą užėmė, ir šitaip krikščionis, gyvenusius Šventajame Jeruzalės mieste bei gretimose žemėse, 490 metų užgulė kankinamai sunkus netikėlių ir žiauruolių valdžios jungas. Galop valdovas, ilgokai rūstinamas, pajuto širdyje užuojautą, matydamas savo Žmonių sielvartą, ir pakvietė iš. Prancūzijos karalystės vieną vargšą bei dievotą žmogų, kuris gyveno Amjeno vyskupystėje nuo visų atsiskyręs, todėl jį vadino Petru Atsiskyrėliu, ragindamas jį aplankyti viešpaties kapą bei kitas šventąsias vietas. Sis, atkeliavęs į šventąjį miestą, pamatė, jog nedorėliai nepagarbiai elgiasi šventose vietose, jog godotinas vyras Simeonas, miesto patriarchas, kartu su savo valdiniais nelyginant niekingas vergas, puolęs į visišką neviltį, kenčia begalinę priespaudą; būdamas doras žmogus, didžiai užjausdamas kitus ir iš visos širdies mylėdamas prispaustuosius, jis smarkiai nuliūdo ir apgraudo, vienas pats nerimastingai svarstydamas, ar negalėtų vienaip ar kitaip pagelbėti prislėgtiesiems.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Aprašęs Jeruzalės karalystės sostines Akono (Akros) žlugimą (1291 m.), kronikininkas įdėjo savotišką šventosios žemės apraudojimą ir trumpai atpasakojo kryžiaus žygių istoriją, kurioje pritariama popiežiaus kurijos pastangoms suartėti su totoriais — mongolais ir aprašomi pastarųjų žygiai prieš Siriją bei kitas musulmoniškąsias šalis (IV, 57, 69, 77—80, 87, 108).

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Pratarmėje autorius pranašo Danieliaus žodžius panaudoja Kryžiuočių ordino nuopelnams Prūsijoje pabrėžti. Pirmosios dalies įvade tvirtinama, kaip Kristus pastatęs bažnyčią ir parėmęs ją septyniais šulais, t. y. septyniais sakramentais, taip dievo vietininkas žemėje popiežius Celestinas III Jeruzalėje įkūręs bažnyčios naudai šventosios Marijos Teutonų ordino ligoninę ir paskyręs septynis šulus, septynis brolius — landkomtūros, arba provincijų valdytojus, Livonijai, Prūsijai, Vokietijai, Austrijai ir kt.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Kai jo šventenybė Jeruzalės patriarchas Henrikas, šviesiausiasis Jeruzalės karalius, Nazareto, Tyro ir Cezarėjos arkivyskupai ir Betliejaus bei Akono vyskupai, švento Jono ligoninės magistras ir tamplierių ordino magistras, daugelis abiejų ordinų brolių ir daugybė šventosios žemės baronų, būtent: Radolfas, Tiberiados valdovas, ir jo brolis valdovas Hugonas, ir Reinoldas, Sidono valdovas, ir valdovas Eimaras iš Cezarėjos, ir valdovas Jonas iš Hibelino, ir daugybė kitų iš Jeruzalės karalystės ir iš Vokietijos: Mainco arkivyskupas Konradas, Viurcburgo vyskupas bei Romos imperijos kancleris Konradas, Pasau vyskupas Volfgeris, Halberštato vyskupas Gardolfas ir Ceico vyskupas, Švabijos kunigaikštis Fridrichas, Henrikas, [Pfalco prie] Reino pfalcgrafas ir Braunšveigo kunigaikštis, Austrijos kunigaikštis Fridrichas, Brabanto kunigaikštis Henrikas, kuris tuo metu vadovavo kariuomenei, Saksonijos hercogas ir Tiuringijos landgrafas grafas Hermanas, Brandenburgo markgrafas Albertas ir imperijos maršalas Henrikas iš Kalendino, Landsbergo markgrafas Konradas, Meiseno markgrafas Ditrichas, kai šie ir kiti grafai bei didikai ir daugelis jų kariuomenėje buvusių kilmingųjų iš visos širdies džiaugėsi, matydami, kad ką tik įsteigta ligoninė neilgai trukus ima nešti šiokios tokios naudos, teikiančios garbės bei šlovės, be to, tvirtai tikėjo, kad, viešpačiui dievui laiminant šį daigelį, jis sušakosiąs ir ateityje duosiąs gausybę vaisių, štai todėl visi mūsų aukščiau suminėti valdovai priėjo nuomonės, kad ponas Fridrichas, Svabijos kunigaikštis, turįs pasiųsti oficialius legatus pas savo brolį šviesiausiąjį valdovą Henriką VI, Romos karalių, busimąjį imperatorių, kuris privaląs paprašyti jo šventenybę popiežių leisti įsteigti mūsų minėtąją ligoninę ir ją patvirtinti.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Štai šis popiežius Celestinas III Jeruzalėje „pastatė namus“, tai yra įkūrė ir pašventino savo bei šventosios bažnyčios naudai namus — šventosios Marijos Teutonų ordino vienuolių ligoninę151 ir „išsikirto septynis šulus“, tai yra paskyrė septynis brolius krašto komtūrus, arba kraštų valdytojus, būtent: Livonijos, Prūsijos, Vokietijos, Austrijos, Apulijos, Romanijos ir Armėnijos152, kurie ir laiko šio ordino brolius sakytum tikras namas, remiamas šulų, taigi šio namo pamatai — didysis magistras bei kapitula; krašto komtūrai, arba kraštų valdytojai,— jo šulai, o kiti broliai—sienos.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Tad popiežius, išklausęs šią pasiuntinybę, įkūrė, palenktas prašančiųjų dorų maldavimų, šioje ligoninėje ir viešpaties dievo vardu patvirtino. Jeruzalės ligoninės brolių ordiną pavargėliams bei paliegėliams slaugyti, o iš tikrųjų brolių bažnyčios karių ordiną, į kurį būrėsi dvasininkai, kariai bei kiti broliai, leisdamas šios ligoninės broliams dėvėti baltą apsiaustą su juodu kryžiumi ir suteikdamas jiems visokių laisvių, lengvatų bei indulgencijų, kurių apaštališkasis sostas 153 Akonas (Akra, Aka) — miestas ir uostas Viduržemio jūros rytinėje pakrantėje (dab Izraelio teritorijoje), XI a.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Pirmoje žinutėje kalbama apie Ordino įsikūrimą Jeruzalėje 1190 m., po to — apie Ordino pilių statybą Prūsijoje, pradedant Torune (1231 m.