Petras Atsiskyrėlis

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Galop valdovas, ilgokai rūstinamas, pajuto širdyje užuojautą, matydamas savo Žmonių sielvartą, ir pakvietė iš. Prancūzijos karalystės vieną vargšą bei dievotą žmogų, kuris gyveno Amjeno vyskupystėje nuo visų atsiskyręs, todėl jį vadino Petru Atsiskyrėliu, ragindamas jį aplankyti viešpaties kapą bei kitas šventąsias vietas. Sis, atkeliavęs į šventąjį miestą, pamatė, jog nedorėliai nepagarbiai elgiasi šventose vietose, jog godotinas vyras Simeonas, miesto patriarchas, kartu su savo valdiniais nelyginant niekingas vergas, puolęs į visišką neviltį, kenčia begalinę priespaudą; būdamas doras žmogus, didžiai užjausdamas kitus ir iš visos širdies mylėdamas prispaustuosius, jis smarkiai nuliūdo ir apgraudo, vienas pats nerimastingai svarstydamas, ar negalėtų vienaip ar kitaip pagelbėti prislėgtiesiems.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie šventosios žemės reikalus Neilgai trukus po to, kai imperatorius Heraklijus pasitraukė iš šventosios žemės, vienas arabų kunigaikštis, vardu Omaras, trečias Mahometo karalystės paveldėtojas, žiauriai įsiveržė į Šventąją žemę bei ją visą užėmė, ir šitaip krikščionis, gyvenusius Šventajame Jeruzalės mieste bei gretimose žemėse, 490 metų užgulė kankinamai sunkus netikėlių ir žiauruolių valdžios jungas. Galop valdovas, ilgokai rūstinamas, pajuto širdyje užuojautą, matydamas savo Žmonių sielvartą, ir pakvietė iš. Prancūzijos karalystės vieną vargšą bei dievotą žmogų, kuris gyveno Amjeno vyskupystėje nuo visų atsiskyręs, todėl jį vadino Petru Atsiskyrėliu, ragindamas jį aplankyti viešpaties kapą bei kitas šventąsias vietas.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Kai vieną naktį jis meldėsi dievui bažnyčioje per viešpaties prisikėlimo šventę ir, nuo ilgo budėjimo pavargęs, snūstelėjo ant bažnyčios grindų, sapne jam pasirodė mūsų viešpats Jėzus Kristus, įpareigodamas keliauti pas jo šventenybę popiežių bei pas Vakarų valdovus dėl šventosios žemės išvadavimo. Padrąsintas dieviškojo apreiškimo ir užsidegęs karšta tikėjimo meile, jis su anksčiau minėtojo patriarcho Simeono bei kitų tikinčiųjų, gyvenančių Jeruzalėje, laiškais pirmiausia leidosi pas jo šventenybę popiežių Urboną II, kuris jį maloniai priėmė, pervažiavo Italiją ir persikėlė per Alpes, uoliai ragindamas ir visaip skatindamas (mat šitai būta išmintingo žmogaus, gebančio ir veikti, ir kalbėti) tiek Rytų, tiek Vakarų valdovus, tiek žemesnių luomų žmones aliai vieną drąsiai ryžtis sunkiai maldininkų kelionei į Jeruzalę, talkinant viešpačiui, o jo pasiuntiniui savo kalbomis teikiant [kryžininkams] visokeriopų malonių.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Kai vieną naktį jis meldėsi dievui bažnyčioje per viešpaties prisikėlimo šventę ir, nuo ilgo budėjimo pavargęs, snūstelėjo ant bažnyčios grindų, sapne jam pasirodė mūsų viešpats Jėzus Kristus, įpareigodamas keliauti pas jo šventenybę popiežių bei pas Vakarų valdovus dėl šventosios žemės išvadavimo. Padrąsintas dieviškojo apreiškimo ir užsidegęs karšta tikėjimo meile, jis su anksčiau minėtojo patriarcho Simeono bei kitų tikinčiųjų, gyvenančių Jeruzalėje, laiškais pirmiausia leidosi pas jo šventenybę popiežių Urboną II, kuris jį maloniai priėmė, pervažiavo Italiją ir persikėlė per Alpes, uoliai ragindamas ir visaip skatindamas (mat šitai būta išmintingo žmogaus, gebančio ir veikti, ir kalbėti) tiek Rytų, tiek Vakarų valdovus, tiek žemesnių luomų žmones aliai vieną drąsiai ryžtis sunkiai maldininkų kelionei į Jeruzalę, talkinant viešpačiui, o jo pasiuntiniui savo kalbomis teikiant [kryžininkams] visokeriopų malonių.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Sis, atkeliavęs į šventąjį miestą, pamatė, jog nedorėliai\nnepagarbiai elgiasi šventose vietose, jog godotinas vyras Simeonas, miesto patriarchas,\nkartu su savo valdiniais nelyginant niekingas vergas, puolęs į visišką neviltį, kenčia\nbegalinę priespaudą; būdamas doras žmogus, didžiai užjausdamas kitus ir iš visos širdies\nmylėdamas prispaustuosius, jis smarkiai nuliūdo ir apgraudo, vienas pats nerimastingai\nsvarstydamas, ar negalėtų vienaip ar kitaip pagelbėti prislėgtiesiems. Kai vieną naktį\njis meldėsi dievui bažnyčioje per viešpaties prisikėlimo šventę ir, nuo ilgo budėjimo\npavargęs, snūstelėjo ant bažnyčios grindų, sapne jam pasirodė mūsų viešpats Jėzus\nKristus, įpareigodamas keliauti pas jo šventenybę popiežių bei pas Vakarų valdovus\ndėl šventosios žemės išvadavimo.