Santrauka
29 Junii 1788 (Vilniuje, Akademijos spaustuvėje, 8vo) šios Bažnyčios atsiradimą taip aiškina: //Čia pirmoji yra lietuvių tautos vie ta, kur imta tikrąjį Dievą išpažinti ir pradėta garbinti! Tačiau keturių Butauto tarnų perbėgimas naktį iš kryžiuočių stovyklos į Vilnių suardė didžiojo magistro karinius planus, ir šis pa būgęs, kad jo užmojai netikėtai užpulti gintis pasiryžusią Lietuvą bus atskleisti, tuojau pat nutraukė apgultį ir bėgo.
Teiginiai
| Teiginys | Kontekstas | Pagrindžia |
|---|---|---|
| t-001 29 Junii 1788 (Vilniuje, Akademijos spaustuvėje, 8vo) šios Bažnyčios atsiradimą taip aiškina: //Čia pirmoji yra lietuvių tautos vie ta, kur imta tikrąjį Dievą išpažinti ir pradėta garbinti! | c-001 | |
| t-002 Tačiau keturių Butauto tarnų perbėgimas naktį iš kryžiuočių stovyklos į Vilnių suardė didžiojo magistro karinius planus, ir šis pa būgęs, kad jo užmojai netikėtai užpulti gintis pasiryžusią Lietuvą bus atskleisti, tuojau pat nutraukė apgultį ir bėgo. | c-002 |
Reikšmingi paminėjimai
Santrauka: 29 Junii 1788 (Vilniuje, Akademijos spaustuvėje, 8vo) šios Bažnyčios atsiradimą taip aiškina: //Čia pirmoji yra lietuvių tautos vie ta, kur imta tikrąjį Dievą išpažinti ir pradėta garbinti!
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
29 Junii 1788 (Vilniuje, Akademijos spaustuvėje, 8vo) šios Bažnyčios atsiradimą taip aiškina: //Čia pirmoji yra lietuvių tautos vie ta, kur imta tikrąjį Dievą išpažinti ir pradėta garbinti! Čia prieš 1330 me tus buvo pagonių šventykla, visoms dievybėms skirta kaip Romos pan teonas. Čia pirmiausia Petras Goš tautas, kunigaikščio Algirdo laikų didikas ir Vilniaus vaivada, per Bu- čiacką, paimtą iš Podolės žmoną, garsios anuomet didikų giminės, pa sikrikštijęs, kai ir Algirdas, per Tve rės kunigaikštytę Mariją, šventąjį krikštą priėmė, tą pagoniškąją die vaičių buveinę bažnyčia, tikrajam Dievui pavertė ir savo Globėjo, Šv. Petro, vardui pašventė. Čia pirmiau sia mūsų lietuvių tauta Dievui nu silenkė, kai anuomet Šv. Pranciškaus vienuolius, kunigus, į Vilnių tas pats Petras Goštautas atkvietė, dar prieš 80 metų iki Jogailos viešpatavimo; o vienas medis, liepa, priešais seno sios bažnyčios duris, kurią pats Goš tautas savo rankomis buvo pasodinęs, kaip 1621 metais rašė maldingasis kunigas Petras Korkonas, Antakalnio 29
Puslapis 46
VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS Didelė ir galinga buvo Algirdo viešpatija: šalys, jo valdžioje buvusios, driekėsi nuo Brastos iki Možaisko į ry tus ir nuo Baltijos krantų iki Juodosios jūros į pietus. Vis dėlto ne tokios jėgų įtampos iš lietuvių reikalavo šio karžygio ekspedicijos į Rusią, kokie būdavo kruvini mūšiai su Ordi nu. Ir todėl, nepaisant viso Algirdo veiklumo, Lietuvos sos tinė keletą kartų, jam gyvam esant, buvo žiauriai nunioko ta. Laimė, kad šio valdovo narsa visada valiodavo išgelbėti miestą nuo visiškos pražūties. Pirmą kartą 1365 m., kai di dysis Prūsijos magistras Vinrichas Kniprodė, naudodama sis dviejų jaunų Lietuvos kunigaikščių - Butauto, Kęstučio sūnaus, ir Survilos, jo artimo giminaičio, pabėgimu, Kara liaučiuje juos pakrikštijęs, su didele kariauna įsiveržė į Lie tuvą21. Nemažas būrys, vadovaujamas paties Vinricho, su deginęs visus valsčius nuo Labūnavos iki pat Kernavės ir Maišiagalos, priartėjo prie Vilniaus pilių. Tačiau keturių Butauto tarnų perbėgimas naktį iš kryžiuočių stovyklos į Vilnių suardė didžiojo magistro karinius planus, ir šis pa būgęs, kad jo užmojai netikėtai užpulti gintis pasiryžusią Lietuvą bus atskleisti, tuojau pat nutraukė apgultį ir bėgo, klebonas, net jo laikais vešli, drūta ir virš bažnyčios išsistiebusi buvo matoma, ir visų buvo vadinama Goštauto liepa.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Tačiau keturių Butauto tarnų perbėgimas naktį iš kryžiuočių stovyklos į Vilnių suardė didžiojo magistro karinius planus, ir šis pa būgęs, kad jo užmojai netikėtai užpulti gintis pasiryžusią Lietuvą bus atskleisti, tuojau pat nutraukė apgultį ir bėgo.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Tačiau keturių Butauto tarnų perbėgimas naktį iš kryžiuočių stovyklos į Vilnių suardė didžiojo magistro karinius planus, ir šis pa būgęs, kad jo užmojai netikėtai užpulti gintis pasiryžusią Lietuvą bus atskleisti, tuojau pat nutraukė apgultį ir bėgo, klebonas, net jo laikais vešli, drūta ir virš bažnyčios išsistiebusi buvo matoma, ir visų buvo vadinama Goštauto liepa.” Šiame teiginyje apie pirmąją Šv. Petro bažnyčią klystama nurodant pastatymo laiką. Algirdas, didžiulių pagoniškų kraštų valdo vas, negalėjo naikinti vyravusios re ligijos, tautos religijos, šventovės, juk nebuvo užsimojęs vykdyti vi suotinės reformos, ko vėliau ėmėsi Jogaila, ir tai tik dėl to, kad paten kintų vieno iš savo vasalų norą. To leravo Algirdas krikščionybę ir tik riausiai išmanė pravarčius jos padarinius esant; tačiau dar nebuvo atėjęs laikas Perkūno garbinimą už ginti, todėl pagonių šventyklos ne galėjo būti pakeistos krikščionių bažnyčiomis. Tačiau Šv. Petro baž nyčia tikriausiai pastatydinta Vladis lovo Jogailos laikais, visuotinės re ligijos kaitos laikais, ano Goštauto sūnaus, tos šventovės, visiems die vaičiams pašvęstos, vietoje. Taigi iš likusią parapijoje senosios Goštau to Liepos vardo tradiciją galima būti priskirti ir vėlesniam laikotarpiui.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |