Pamedėnai

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Lubavos191 [žemė], kuri prieš Teutonų ordino brolių atkilimą, galima sakyti, buvo visiškai nusiaubta. Antra — Pamedė192, kurioje [gyveno] pamedėnai. Trečia — Pagudė193, kurioje [gyveno] pagudėnai.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

148 (143). Apie antrąjį minėtojo Marienverderio miesto sugriovimą Kai broliai, padėję daug darbo ir pasidarę daug išlaidų, atstatė Marienverderio miestą, vieną kartą prūsai, su didžiausia kariuomene nusiaubę Kulmo žemę, patraukė prie Belichovo pilies427, pastatytos Osos pakrantėje ir priklausiusios vienam kilmingam pamedėnui, vardu Jonas, Sarginio sūnui. Iš šios pilies išėjo brolis Konradas Švabas iš Elbingo su daugybe ginklanešių428 ir susirėmė su priešais ietimis; šiose kautynėse abi šalys patyrė didelių nuostolių sužeistaisiais.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

142 (137). Apie vienos pilaitės užkariavimą Susibūrę pagudėnai vėl įsigeidė pradėti karą; patraukę prie Kristburgo, jie smarkiai užpuolė vieną pilaitę, esančią netoliese, kurioje gyveno tikintieji pamedėnai, galop į ją įsibrovė ir, pagavę bei išžudę visus žmones, išskyrus tuos, kurie suskubo pasprukti į Kristburgo pilį, iš pagrindų sugriovė šią pilaitę417.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Ilgainiui pilyje vėl kilo toks baisus badas, kad broliai, pristigę maisto, ėmė įkalbinėti ir įtikinėti jiems ištikimus pamedėnus, prie jų prisidėjusius, pasitraukti iš čia į kitas vietas, žadėdami palikti jiems visas teises bei laisves, kad galėtų ten prasimaitinti ir čia badu nenumirtų. Todėl jie visi ir pasitraukė, o pasiliko tik vienas kitas. Kokia nuostabi, kokia dosni dievo malonė, mielaširdingai suteikta broliams bei kitiems krikščionims ne tik šioje pilyje, bet ir visoje Prūsijos žemėje ir leidusi jiems vargti šį beveik nepakeliamą vargą, be galo priešingą žmogaus gyvenimo reikmėms, taip kantriai ir nuolankiai, kad jie ne tik neliūdėjo, bet visada džiūgavo, tikėdamiesi galop pelnysią rojaus linksmybes.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Šitai sužinoję, prūsai įtūžo, pagavo Samilį, pripylė jam į gerklę verdančio vandens ir, nuogą padėję ant ugnies, tol kepino, kol jis, kad ir pusgyvis, dar galėjo kvėpuoti; paskui jį tokį nusiuntė broliams, ten jis, ilgesnį laiką pasirgęs, galop pagijo. Ilgainiui pilyje vėl kilo toks baisus badas, kad broliai, pristigę maisto, ėmė įkalbinėti ir įtikinėti jiems ištikimus pamedėnus, prie jų prisidėjusius, pasitraukti iš čia į kitas vietas, žadėdami palikti jiems visas teises bei laisves, kad galėtų ten prasimaitinti ir čia badu nenumirtų. Todėl jie visi ir pasitraukė, o pasiliko tik vienas kitas.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

14. Apie daugelio pilių sunaikinimą ir pamedėnų pavergimą Pamedės žemėje buvo valsčius, vardu Reisiai, kuriame gyveno daug garsių vyrų ir drąsių karių; minėtasis valdovas, ryžtingai imdamasis darbo, drąsiai juos užpuolė, kamuodamas grobstymais bei gaisrais ir nuleisdamas netikėliams daug kraujo. Smarkiai užpuolė jų pilį, pastatytą prie Mukeros upės235, bei visas pilaites [omnia propugnacula], 233 D.— castrum de Redino, Jer.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie šią skaudžią nelaimę, dievo lemtą broliams bei jų žmonėms, išgirdo Vokietijos kunigaikščiai, kurie pajuto jiems begalinį palankumą. Įvyko šitaip todėl, kad pats Kristus, kuris ir plaka, ir gydo, savo dvasios malonėmis sujaudino kai kuriems kunigaikščiams širdis, tad į Prūsijos žemę įsiveržė Brandenburgo markgrafas 1251 viešpaties metais ir Merzeburgo vyskupas310 bei grafas Henrikas iš Svarcburgo kitais metais su daugybe karių, o šių paskiri būriai niokodami žygiavo per minėtųjų atsimetėlių žemes, degindami ir grobstydami, žudydami ir imdami į nelaisvę, kol šie taip buvo nukamuoti, kad nebegalėjo nė atsikvėpti. Nuo tol pamedėnai, pagudėnai, varmiai, notangai ir bartai311, šitaip viską patvarkius viešpačiui Jėzui Kristui, kurio rankose aukščiausia visų karalysčių valdžia ir teisė, sugrįžo į tikėjimą ir, davę broliams įkaitų, iš naujo pasidavė.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Įvyko šitaip todėl, kad pats Kristus, kuris ir plaka, ir gydo, savo dvasios malonėmis sujaudino kai kuriems kunigaikščiams širdis, tad į Prūsijos žemę įsiveržė Brandenburgo markgrafas 1251 viešpaties metais ir Merzeburgo vyskupas310 bei grafas Henrikas iš Svarcburgo kitais metais su daugybe karių, o šių paskiri būriai niokodami žygiavo per minėtųjų atsimetėlių žemes, degindami ir grobstydami, žudydami ir imdami į nelaisvę, kol šie taip buvo nukamuoti, kad nebegalėjo nė atsikvėpti. Nuo tol pamedėnai, pagudėnai, varmiai, notangai ir bartai311, šitaip viską patvarkius viešpačiui Jėzui Kristui, kurio rankose aukščiausia visų karalysčių valdžia ir teisė, sugrįžo į tikėjimą ir, davę broliams įkaitų, iš naujo pasidavė. Tuo pat metu ir dėl tos pačios priežasties ir Sventopelkas, Pomeranijos kunigaikštis, pavargęs nuo pastangų 307 Henrikas Botelis Prūsijoje (Elbinge) žinomas nuo 1246 m., žuvo 1260 m.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Mat velnias, žmonių giminės nedraugas ir tikėjimo priešas, apsigyvenęs jų širdyje, iš neapykantos taikai pakurstė juos dar kartą sukelti maištą ir niekšingai pradėti karą. Jo patarti ir paskatinti, visi, išskyrus ištikimuosius pamedėnus, susimokė dar kartą atsimesti nuo krikščionybės. Tačiau niekas nedrįso viešai broliams priešintis, išskyrus pagudėnus476, kurie ginkluoti užpuolė Elbingo komtūrą ir Helvigą iš Goldbacho, Kristburgo komtūrą477, bei jų padėjėjus ir juos išsivarė į nelaisvę.