Klaipėdoje prieš Lietuvą buvo sutelktos Livonijos ir Prūsijos kryžiuočių ordinų pajėgos, broliai riteriai ir i 4 jiems pavaldžių užgrobtų žemių “prievarta buriami kariai (prūsai - pamedėnai, notangai, varmiai, sembai, o taip pat kuršiai, estai ir kt.), iš.
14. Apie daugelio pilių sunaikinimą ir pamedėnų pavergimą Pamedės žemėje buvo valsčius, vardu Reisiai, kuriame gyveno daug garsių vyrų ir drąsių karių; minėtasis valdovas, ryžtingai imdamasis darbo, drąsiai juos užpuolė, kamuodamas grobstymais bei gaisrais ir nuleisdamas netikėliams daug kraujo. Smarkiai užpuolė jų pilį, pastatytą prie Mukeros upės235, bei visas pilaites [omnia propugnacula], 233 D.— castrum de Redino, Jer.
148 (143). Apie antrąjį minėtojo Marienverderio miesto sugriovimą\n\n Kai broliai, padėję daug darbo ir pasidarę daug išlaidų, atstatė Marienverderio\nmiestą, vieną kartą prūsai, su didžiausia kariuomene nusiaubę Kulmo žemę, patraukė\nprie Belichovo pilies427, pastatytos Osos pakrantėje ir priklausiusios vienam kilmingam\npamedėnui, vardu Jonas, Sarginio sūnui. Iš šios pilies išėjo brolis Konradas Švabas iš\nElbingo su daugybe ginklanešių428 ir susirėmė su priešais ietimis; šiose kautynėse abi\nšalys patyrė didelių nuostolių sužeistaisiais.
Ilgainiui pilyje vėl kilo toks baisus badas, kad broliai, pristigę maisto, ėmė įkalbinėti ir įtikinėti jiems ištikimus pamedėnus, prie jų prisidėjusius, pasitraukti iš čia į kitas vietas, žadėdami palikti jiems visas teises bei laisves, kad galėtų ten prasimaitinti ir čia badu nenumirtų. Todėl jie visi ir pasitraukė, o pasiliko tik vienas kitas. Kokia nuostabi, kokia dosni dievo malonė, mielaširdingai suteikta broliams bei kitiems krikščionims ne tik šioje pilyje, bet ir visoje Prūsijos žemėje ir leidusi jiems vargti šį beveik nepakeliamą vargą, be galo priešingą žmogaus gyvenimo reikmėms, taip kantriai ir nuolankiai, kad jie ne tik neliūdėjo, bet visada džiūgavo, tikėdamiesi galop pelnysią rojaus linksmybes.
Šitai sužinoję, prūsai\nįtūžo, pagavo Samilį, pripylė jam į gerklę verdančio vandens ir, nuogą padėję ant ugnies,\ntol kepino, kol jis, kad ir pusgyvis, dar galėjo kvėpuoti; paskui jį tokį nusiuntė broliams,\nten jis, ilgesnį laiką pasirgęs, galop pagijo. Ilgainiui pilyje vėl kilo toks baisus badas,\nkad broliai, pristigę maisto, ėmė įkalbinėti ir įtikinėti jiems ištikimus pamedėnus, prie\njų prisidėjusius, pasitraukti iš čia į kitas vietas, žadėdami palikti jiems visas teises bei\nlaisves, kad galėtų ten prasimaitinti ir čia badu nenumirtų. Todėl jie visi ir pasitraukė,\no pasiliko tik vienas kitas.
Apie šią skaudžią nelaimę, dievo lemtą broliams bei jų žmonėms, išgirdo Vokietijos\nkunigaikščiai, kurie pajuto jiems begalinį palankumą. Įvyko šitaip todėl, kad pats Kristus,\nkuris ir plaka, ir gydo, savo dvasios malonėmis sujaudino kai kuriems kunigaikščiams\nširdis, tad į Prūsijos žemę įsiveržė Brandenburgo markgrafas 1251 viešpaties metais\nir Merzeburgo vyskupas310 bei grafas Henrikas iš Svarcburgo kitais metais su daugybe\nkarių, o šių paskiri būriai niokodami žygiavo per minėtųjų atsimetėlių žemes, degindami ir\ngrobstydami, žudydami ir imdami į nelaisvę, kol šie taip buvo nukamuoti, kad nebegalėjo\nnė atsikvėpti. Nuo tol pamedėnai, pagudėnai, varmiai, notangai ir bartai311, šitaip viską\npatvarkius viešpačiui Jėzui Kristui, kurio rankose aukščiausia visų karalysčių valdžia ir\nteisė, sugrįžo į tikėjimą ir, davę broliams įkaitų, iš naujo pasidavė.
Įvyko šitaip todėl, kad pats Kristus, kuris ir plaka, ir gydo, savo dvasios malonėmis sujaudino kai kuriems kunigaikščiams širdis, tad į Prūsijos žemę įsiveržė Brandenburgo markgrafas 1251 viešpaties metais ir Merzeburgo vyskupas310 bei grafas Henrikas iš Svarcburgo kitais metais su daugybe karių, o šių paskiri būriai niokodami žygiavo per minėtųjų atsimetėlių žemes, degindami ir grobstydami, žudydami ir imdami į nelaisvę, kol šie taip buvo nukamuoti, kad nebegalėjo nė atsikvėpti. Nuo tol pamedėnai, pagudėnai, varmiai, notangai ir bartai311, šitaip viską patvarkius viešpačiui Jėzui Kristui, kurio rankose aukščiausia visų karalysčių valdžia ir teisė, sugrįžo į tikėjimą ir, davę broliams įkaitų, iš naujo pasidavė. Tuo pat metu ir dėl tos pačios priežasties ir Sventopelkas, Pomeranijos kunigaikštis, pavargęs nuo pastangų 307 Henrikas Botelis Prūsijoje (Elbinge) žinomas nuo 1246 m., žuvo 1260 m.
Lubavos191 [žemė], kuri prieš Teutonų ordino brolių atkilimą, galima sakyti, buvo\nvisiškai nusiaubta. Antra — Pamedė192, kurioje [gyveno] pamedėnai. Trečia — Pagudė193,\nkurioje [gyveno] pagudėnai.
Mat velnias, žmonių giminės\nnedraugas ir tikėjimo priešas, apsigyvenęs jų širdyje, iš neapykantos taikai pakurstė\njuos dar kartą sukelti maištą ir niekšingai pradėti karą. Jo patarti ir paskatinti, visi,\nišskyrus ištikimuosius pamedėnus, susimokė dar kartą atsimesti nuo krikščionybės.\nTačiau niekas nedrįso viešai broliams priešintis, išskyrus pagudėnus476, kurie ginkluoti\nužpuolė Elbingo komtūrą ir Helvigą iš Goldbacho, Kristburgo komtūrą477, bei jų padėjėjus\nir juos išsivarė į nelaisvę.