Lietuvos Didžioji Kunigaikštija buvo XIII a. viduryje sukurta valstybė, kuri ilgainiui tapo regionine didvalstybe ir reikšminga Vidurio bei Rytų Europos jėga. Valdant Gediminui ir Algirdui ji išsiplėtė, o jos valdžia apėmė dideles stačiatikiškų buvusios Kijevo Rusios žemių erdves. 1387 m. Lietuva priėmė katalikišką krikštą, Žemaitija tapo paskutiniu Europoje apsikrikštijusiu regionu, o dėl Vokiečių ordino pavojaus LDK stiprino ryšius su Lenkija ir XV–XVI a. perėmė krikščionišką Vakarų kultūrą. XIV–XV a. sandūroje sparčiai augant rašto poreikiui, raštinės tapo kultūros židiniais, o rusėnų kalba įsitvirtino Lietuvos Metrikoje, metraščiuose ir Statutuose. Dėl įvairaus pakraščių pavaldumo LDK kartais vadinama „aksomine imperija“, o XVI a. Vytauto kultas stiprėjo ieškant atramos prieš Lenkijos hegemonijos planus.
Raštija Formuojantis luominei LDK visuomenei ir susidarius su- dėtingam valstybės valdymo aparatui, XIV–XV a. sandūroje skubiai pri- reikė rašto. Šio visuomenės raidos etapo rašto poreikius Vakarų Europoje tenkino vienuolijos, tačiau Lietuvoje jų trūko, o rašto poreikis sparčiai didėjo. Raštinės tapo kultūrinės produkcijos gamintojomis, kaupėjomis ir raštininkų mokyklomis. Jų veikla gerokai prisidėjo prie to, kad raštas įsiskverbė į LDK bajorų ir miestiečių buitį. XV–XVI a. pradžios Lietuvos kultūra kartais apibūdinama kaip raštinių kultūra.
Valstybė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštija – sukurta XIII a. viduryje.
LDK pakraščių priklausomybė svyravo tarp įvairaus laipsnio siuzereniteto ir hegemonijos; kuo toliau nuo Vilniaus, tuo silpniau valdantieji Gediminaičiai klausė didžiųjų kunigaikščių.
XIII a. vidurys.
Šaltinio autorių vertinimas apie LDK valdymo struktūrą; laikotarpis nenurodytas.
Visą istorinės Lietuvos laikotarpį joje gyvenę žydai vadino šią šalį „Lite“, o save – „litvakais“. Taigi Lietuvos vardą išplatino senoji Lietuvos valstybė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštija. Ją panaikinus ir prijungus prie Rusijos, iki 1831 m.
Lietuva krikštijosi katalikišku krikštu, o jos dalis Žemaitija tapo paskutiniu Europoje apsikrikštijimo regionu – šiais įvykiais baigė formuotis krikščioniškoji Europa. Lietuvos Didžioji Kunigaikštija dėl Vokiečių ordino pavojaus pamažu stiprino ryšius su Lenkija, o XV–XVI a. perėmė krikščionišką Vakarų kultūrą.
1840 m. panaikintas Lietuvos Statutas, o teismų sistema surusinta. Lietuvos vardas pašalintas iš Vilniaus ir Gardino gubernijų pavadinimų, buvusios LLV žemės imtos traktuoti kaip Vakarų Rusija, o buvusios LDK teritorija pavadinta Šiaurės Vakarų kraštu.
Todėl kartais Lietuvos didvalstybė vadinama „aksomine imperija“. LDK pakraščių priklausomybė svyravo tarp įvairaus laipsnio siuzereniteto ir hegemonijos. Kuo toliau nuo centro – Vilniaus, tuo ten (o į šią kategoriją ir patenka visa Ukraina) valdę Gediminaičiai mažiau klausė Vilniaus brolių, pusbrolių ar dėdžių – didžiųjų kunigaikščių.
Enėjas Silvijus Pikolominis (Enea Silvio Piccolomini) „Knygoje apie vyrus, garsius savo gyvenimu“ Vytautui skyrė tokius žodžius: „Koks didelis Tu ir kokia didelė Tavo tėvynė.“ Ypač Vytauto kultas pradėtas puoselėti XVI a., kai Lietuvos visuomenė suskato ieškoti ideologinės atspirties prieš Lenkijos (Jogailaičių) planą sukurti valstybių sąjungą, kurios hegemonė būtų Lenkija. LIETUVOS DIDŽIOJI KUNIGAIKŠTIJA KELYJE VAKARŲ LINK V ytautui valdant buvo padėtas pagrindas Lietuvos visuomenės artėjimui prie Vidurio Europos, Lietuvos „civilizaciniam šuoliui“. Lietuva turėjo staigiai perimti iš Vakarų Europos ateinančias Viduramžių idėjas: trilaukį žemės ūkyje, feodalinę sistemą, luominės visuomenės ir monarchijos principus, cechus, bažnytinę sistemą ir mokyklas, raštą ir jo „industriją“. Tokio šuolio nereikėjo atlikti nė vienai Europos valstybei. Lietuvai tai pavyko padaryti per šimtmetį. Svarbų vaidmenį šiame procese suvaidino Lietuvos jaunimo studijos Krokuvos, o vėliau ir Vokietijos bei Italijos universitetuose.
Valstybė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštija – buvo sukurta XIII a. viduryje, jos pirmasis valdovas Mindaugas net Įvadas • L I E T U VA – V I D U R I O E U R O P O S D A L I S 17 suspėjo krikštytis, o 1253 m. – karūnuotis karaliumi. Vis dėlto tai liko istorinis epizodas, nors pagoniška valstybė pamažu tapo regionine didvalstybe arba imperija, užvaldžiusia didžiules stačiatikiškų žemių (buvusios Kijevo Rusios) erdves.