Asmuo

Treniota

25 teiginiai32 įrašai14 ryšių

Vikipedijos įžanga

Treniota (apie 1210 m. – 1264 m.) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1263–1264 m.), Mindaugo sesers, kurios vardas nežinomas, ir greičiausiai Nalšios kunigaikščio Lengvenio sūnus. Pagoniškosios Lietuvos atkūrėjas. Istorijos šaltiniuose minimas nuo 13 a. 7 dešimtmečio pradžios.

Šaltinis: Vikipedija

Pagal publikuotus šaltinius

Treniota buvo stipriausias Mindaugo varžovas ir Žemaičių kunigaikštis. Jis veikė išvien su Nalšios kunigaikščiu Daumantu, kuris 1263 m. nužudė Mindaugą. Pasak vieno šaltinio, Treniota sutartą dieną slapta atvedė kariuomenę iš Žemaitijos, o kartu su Daumantu naktį įsiveržė į Mindaugo rūmus. Jo vadovaujamas dalinys buvo surinktas iš žemaičių savanorių, o žygiai siejami su kovomis Žemgaliuose ir Diunamiundės pilies sunaikinimu. Po Mindaugo mirties Treniota perėmė valstybės valdžią, tačiau 1264 m. Mindaugo šalininkai jį nužudė, ir valdovu tapo Mindaugo sūnus Vaišelga.

Šaltinis: lietuvosistorija.eu

Treniota. Vėlesnis istorinis atvaizdas, 1611 m.1611 m. · Žiūrėti galerijoje
PisimantasTautvilasSkirmanto pergalė prie KaidanovoNaugardukiečiaiŽemaičiaiBirgelavaČervinskasKulmasLivonijaLuckasMazovijaPolockasTreniota

Šaltiniais pagrįsti bruožai

Savybės

SavybėAprašymasLaikas / kontekstasŠaltiniai
BūdasŠaltinių nesutarimas
  • Valdžios troškimas, veidmainystė ir palankumas pagonybei.
  • Narsa ir siekis nenusileisti tėvui sėkme.
  • Teodoras Narbutas, remdamasis istorijos įvykiais, taip apibūdino Treniotos būdo bruožus.
  • Albertas Vijūkas-Kojelavičius rašo, kad Treniota griebėsi ginklo ir nenorėjo nusileisti tėvui nei narsa, nei sėkme.
Pažiūros
  • Palankumas pagonybei.
  • Teodoras Narbutas šį bruožą priskiria Treniotai, remdamasis istorijos įvykiais.
Pareigos ir vaidmuoŠaltinių nesutarimas
  • Žemaičių kunigaikštis.
  • Lietuvių karaliaus sūnus.
  • Lietuvos valdovas po Mindaugo.
  • Simonas Daukantas Treniotą įvardija Žemaičių kunigaikščiu.
  • Petras Dusburgietis Treniotą įvardija lietuvių karaliaus sūnumi.
  • Šaltiniuose nurodoma, kad po Mindaugo valstybės valdžią perėmė Treniota ir kad 1263 m. jis užėmė Lietuvos sostą.
GebėjimaiŠaltinių nesutarimas
  • Vadovavo didelei kariuomenei ir kariniams žygiams.
  • Subūrė iki trisdešimties tūkstančių vyrų ir padalijo kariuomenę į tris dalis.
  • 1262 m. Treniota vadovavo Mindaugo kariuomenei, kuri nusiaubė Ordino užnugarį Pavyslyje.
  • Petras Dusburgietis taip aprašo Treniotos veiksmus žygyje prieš Mazoviją ir Pamedę.
Istorinė reikšmėŠaltinių nesutarimas
  • Įvardijamas stipriausiu Mindaugo varžovu.
  • Po Mindaugo mirties tapo Lietuvos valdovu, tačiau 1264 m. buvo nužudytas Mindaugo šalininkų.
  • Alfonsas Bumblauskas Treniotą apibūdina kaip stipriausią Mindaugo varžovą.
  • 2013 m. Lietuvos istorijoje nurodoma, kad 1264 m. Mindaugo šalininkai nužudė Treniotą, o Lietuvos valdovu tapo Vaišelga.

Patikrinti teiginiai

Atrinkti teiginiai

t-001vidutinis

Treniota su talkininkais subūrė iki 30 000 vyrų, nusiaubė Mazoviją ir Pamedę, o jo pajėgos paėmė Birgelavos pilį.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

160 (155). Apie Birgelavos pilies sugriovimą Treniota, lietuvių karaliaus sūnus436, daugelio kitų pagonių [gentibus] talkinamas, subūrė kovai iki trisdešimties tūkstančių vyrų ir, atžygiavęs prie Prūsijos žemės, padalijo juos į tris dalis437, kurių vieną nusiuntė prieš Mazoviją, kitą — prieš Pamedę ir abi šias žemes nusiaubė, grobdamas ir degindamas.
t-002vidutinis

1262 m. Treniotos vadovaujama didelė Mindaugo kariuomenė nusiaubė Ordino užnugarį Pavyslyje.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Priešiškuose lietuviams šaltiniuose randame ir vėlesnių, šiuo atveju svarbių žinių. Štai Didžiojo prūsų sukilimo metu, 1262 m., didelė Mindaugo kariuomenė, vadovaujama Treniotos, vėl nusiaubė Ordino užnugarį pavyslyje (III, 160).
t-006vidutinis

Treniota apžiūrėjo lietuvių karius, kvietė sąjungininkų pulkus iš šiaurinės Rusios ir ilgai dvejojo, kur vesti kariuomenę.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Už ištremtus savo brolius tegu jis praliejąs Mindaugo, išžudžiusio savo artimuosius, kraują. Niekada prie jo nebūsią galima lengviau prieiti, kaip tada, kai, išrengęs į Mažo vi ją geriausiuosius pulkus, pats liksiąs be apsaugos. Jeigu prireiksią jėgos, Treniotai į pagalbą atskubėsianti jam atsidavusi žemaičių kariuomenė, be to, ir jis pats laiku atsirasiąs su naugardukiečių kariais.
t-007vidutinis

Treniota sutartą dieną slaptai atvedė kariuomenę iš Žemaitijos ir kartu su Daumantu naktį įsiveržė į Mindaugo rūmus.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Mat tuo metu prie Dnepro Briansko kunigaikštis buvo sukėlęs nedidelį maištą: Mindaugas įsakė Daumantui traukti prieš jį su kariuomene; Daumantas negaišdamas paskatino Treniotą nepraleisti progos: dabar pagaliau atėjęs laikas veikti, kai jo rankose kariuomenė. Taigi sutartą dieną Treniota slaptai atvedė kariuomenę iš Žemaitijos, o Daumantas iš Rusios9 ir gūdžią naktį įsiveržė į karaliaus rūmus. Kai buvo suimti vartų sargybiniai, žudikai, pasiųsti į miegamąjį, pribaigė valdovą lovoje.
Visi teiginiai ir įrodymai (25 teiginiai, 32 įrašai)

Struktūruoti ryšiai

Su kuo susijęs objektas

Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.

buvo brolis:
buvo priešas:
užėmė:
surengė žygį į:
siuntė į:

Šaltinių sąrašas

ŠaltinisAutorius / metaiTeiginiaiCitatos ir paminėjimai
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4—55
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)—46
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)—34
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)—33
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995—22
Lietuvių tautos istorija, t. 3—22
Lietuvos Didžioji Kunigaikštija ir jos tradicija—22
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)—24
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)—22
Lietuvos Didžioji Kunigaikštija ir jos tradicija—02