Skomantas – XIII amžiaus sūduvių kunigaikštis ir karo vadas, šaltiniuose siejamas su sūduvių bei lietuvių žygiais prieš kryžiuočių valdas. 1277 m. jo vadovaujama kariuomenė, sudaryta iš sūduvių ir lietuvių, siaubė Ordino žemes iki Kristburgo, o kitas šaltinis mini daugiau kaip 4000 jotvingių ir lietuvių bei žemaičių pajėgas. Žygyje Skomantas užpuolė Kulmo žemę, užėmė Plovistos pilį ir, pasitraukdamas iš apylinkių, pasiėmė du įkaitus, gerai pažinojusius kelius. Šaltiniuose jis taip pat vaizduojamas kaip didikų kilmės vyras, priėmęs krikščionių tikėjimą ir vėliau tapęs tikėjimo gynėju bei krikščionių tautos vadu. Vis dėlto Skomanto tapatybė ir biografijos chronologija nėra visiškai aiškios: Teodoras Narbutas teigė, kad galėjo būti keli Skomantų giminės kariai, todėl pateikti duomenys neleidžia patikimai sujungti visų pasakojimų į vieną nuoseklią biografiją.
Priėmė krikščionių tikėjimą ir po atsivertimo buvo tikėjimo gynėjas.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius nurodo, kad Skomantas priėmė krikščionių tikėjimą. Petras Dusburgietis po atsivertimo jį vaizduoja kaip „karštą tikėjimo gynėją“; tai autoriaus vertinimas, siejamas su Skomanto gyvenimo pabaiga.
Iki atsivertimo vaizduojamas kaip be saiko persekiojęs Dievo bažnyčią, o po atsivertimo – kaip karštas tikėjimo gynėjas.
Galingas vyras.
Petras Dusburgietis taip vertina Skomantą pasakojime apie jo mirtį ir atsivertimą; tai šaltinio autoriaus vertinimas, išlaikant prieš atsivertimą ir po jo aprašomą laiką.
Petras Dusburgietis Skomantą taip apibūdina pasakodamas apie jo sodybos sudeginimą ir valsčiaus puolimą; tai autoriaus vertinimas konkrečiame karo veiksmų kontekste.
Apie tai, kaip buvo užimtos dvi pilys, priklausiusios Kulmo žemės vasalams, būtent: Eimsutis ir dar viena Galop Skomantas, sūduvių vadas, su didele sūduvių ir rusų kariuomene445 9 dienas siaubė Kulmo žemę, plėšdamas ir degindamas. Kai po 9 dienų priėjo Kulmenzę446, vienas karys iš Lenkijos, vardu Ninerikas, įsigavo į šį miestą pasižadėjęs jį išduoti Skomantui. Kai, matant priešams, miestiečiai kopė į sienas, užkopė ir jis, tas išdavikas, ir vieną bei antrą kartą papūtė savo ragą, duodamas sutartą ženklą.
Apie Kulmo žemės nuniokojimą ir kai kurių brolių bei ginklanešių žūtį Po to Skomantas442, įsibrovęs su sūduviais į Kulmo žemę, padalijo savo kariuomenę 439 Sūduviai puolė tarp 1263 m. balandžio pradžios ir 1264 m. sausio mėn, D. III, 161 aprašomas prūsų antpuolis įvyko 1263 m. balandžio—birželio mėn. Aprašomi įvykiai, galimas daiktas, rodo sūduvių ir prūsų karinį bendradarbiavimą (Powierski J., Dobra.., p. 77—78). 440 Dab. Liubava (Lóbau, Lubawa), gyvenvietė į rytus nuo Drevantos aukštupio. 441 D.— Straisbergk; vėliau — Strasburg, dab. Brodnica prie Drevantos (SZCh, p. 12). 442 D.— Scumandus, Jer.— Skomant; jotvingių Skomant(a)s arba Skomand(a) s. Asmenvardis giminingas vietovardžiams Skomantai, Klaipėdos rj. (Gerullis G., Zur Sprache.., p. 48; Būga К., 2, p. 100—101; 3, p. 140—141), Skuomantai (kaimas prie Rokiškio, su tarminiu senesnio o virtimu uo). į dvi dalis, kurių viena patraukė prieš Torunę, o kita prieš Kulmo miestą, žudydamos, imdamos į nelaisvę ir degindamos visa, ką sutikdavo pakelėje.
Įniršęs dėl tokio savo žmonių pralaimėjimo ir tokių didelių nuostolių, patirtų Kulmo žemėje, Skomantas, sūduvių vadas, su 4 tūkstančiais savo gentainių ir stipria lietuvių kariuomene spalio 21 dieną įsiveržė į Kulmo žemę 11 tūkstančių mergelių dieną481, pasiryžęs visokeriopai atkeršyti už savųjų žūtį. Iš pradžių jie smarkiai užpuolė vieno vasalo pilį, vardu Plovista482, buvusią Osos upės pakrantėje; būtų ją sugriovę, jeigu galop nebūtų susitarę su pilėnais, kad šie jiems duosią du patyrusius vyrus, kurie netikėlių kariuomenę nuvesią į krikščionių žemes ir iš jų parvesią, šitaip jie išvengė žūties.
Apie Gardino pilies sunaikinimą 1284 viešpaties metais tas pats magistras, kuriam niekad nebuvo gana karų su netikėliais, sutelkė stiprią kariuomenę ir vasarą su vadovu Skomantu patraukė prieš Gardino pilį520; persikėlęs per Nemuną, jis išdėstė savo šaulius tinkamose vietose ir pristatė prie sienų kopėčias; užvirė tokia žiauri kova, kad bailesnieji nė nedrįso į ją žiūrėti.
Apie Skomanto mirtį Štai koks iš aukščiausiojo malonės nuostabus atsivertimas ir pasikeitimas, štai Skomantas, anksčiau be saiko persekiojęs dievo bažnyčią, dabar tapo karštu tikėjimo gynėju ir garbingu krikščionių tautos vadu. Mirties patale gulėdamas, jis, paklaustas brolio Konrado, Baigos kunigo, kodėl susilaukęs iš viešpaties šitokios malonės įtikėti Kristumi, atsakė: „Prieš savo atsivertimą nieko gera nesu padaręs, gal tik tą vienui vieną darbą, kad, netikėliams pagrobus Lenkijoje švenčiausiosios mergelės Marijos bei jos sūnaus paveikslą ir jį pusiau perpjovus, pakėliau jį nuo žemės, nuvaliau savo drabužiais ir padėjau ten, kur jam dera būti“.
Jį, paimtą į nelaisvę, atidavė Skomantui, kuris jį labai pamėgo, nes šis buvo toks pat drąsus, kaip ir jis pats, todėl kartą jį, belaisvį, nusivedė ten, kur Sūduvos žemės galingesnieji buvo susirinkę puotauti.
Tuo metu, kai pavergtos prūsų žemės (Pagudė ir kt.) vėl bandė sukilti prieš kryžiuočius, sūduvių kunigaikščio Skomanto vadovaujama galinga sūduvių ir lietuvių kariuomenė siaubė (1277 m.) Ordino valdas pavyslyje iki Kristburgo (III, 192).