Ona Vytautienė šiame korpuse minima kaip antroji Vytauto žmona, iš pradžių stačiatikė, vėliau uoli katalikė; ji dalyvavo svarbiose sutartyse ir laidavo, kad Vytautas laikysis susitarimų.
To garbingo karžygio palaikai Skirgailos rūpesčiu buvo nuvežti į Vilnių, pagonių papročiu turėjo būti sudeginti su visu tuo, ką jis dažniausiai naudodavo37. Galbūt ir Vytautą būtų ištikusi tėvo lemtis, juk pervežtas iš Vilniaus į Krėvą po Kęstučio mirties irgi buvo įkalintas, tačiau jo stebėtina narsa ir žmonos Onos meilė, nesenu pavyzdžiu Europos istorijoje pasikartojusi, išgelbėjo jį nuo neišvengiamos pražūties. Tas Vytauto pabėgimas turėjo priversti Jogailą nerimauti, mat norėdamas garantuoto saugumo, kad kryžiuočiai negrobtų jo žemių, net nemažą dalį Žemaitijos jiems paaukojo, 1382 metų lapkričio pradžioje Dubysos upės salelėje sudarė su jais paliaubas.
Panaši situacija klostėsi ir LDK, kur 1400 m. Ona Vytautienė važiavo pas didįjį magistrą su 400 arklių (nereikia pamiršti, jog žirgai turėjo ir jojikus). LDK atstovai atvyko Krokuvon Kazimiero vestuvių švęsti su 1200 žirgų in magna pompa et aparatu 106.
Teodoro Narbuto pasakojime didžioji kunigaikštienė Ona Vytautienė apibūdinama kaip įstabaus grožio ir išminties, o susibūrimuose ji išsiskyrė su dailiai ir prabangiai pasipuošusiomis rūmų damomis.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 5
Didžioji kunigaikštienė Ona Vytautienė, įstabaus grožio ir išminties, su savo rūmų damomis, dailiai ir prabangiai pasidabinusiomis, šiuose susibūrimuose ypač išsiskyrė.