Herkus Mantas

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

[dienos) išvakarėse, prūsai, matydami, jog broliai šiame mūšyje prarado daug jėgų, netekę brolių, ginklanešių, žirgų, ginklų ir visa kita, kas reikalinga karui, patyrę daug sunkių nelaimių ir aitrių nuoskaudų, vėl atkrito nuo tikėjimo ir tikinčiųjų, sugrįžo prie pirmykščių paklydimų, o savo kariuomenės vadais bei vyresniaisiais sembai išsirinko Glandą357, notangai — Herkų Mantą358, varmiai — Glapą359, pagudėnai — Auktumą360, bartai — Divaną361.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Šiam kunigaikščiui išvykus, notangai pradėjo baimintis net to, dėl ko kitados nejautė jokios baimės. Jiems rodėsi, jog niekur jie nerasią tokios slėptuvės, kur nereikėtų būgštauti dėl gresiančių pavojų. Štai dėl to ir Herkus Mantas, jų vadas, pasitraukė su kuriais ne kuriais savo bendrais į dykras; kai, bendrininkams išvykus pamedžioti, jis vienui vienas sėdėjo savo palapinėje, netikėtai jį užtiko brolis Henrikas iš Šenenbergo410, Kristburgo komtūras, ir brolis Helvigas iš Goldbacho su keliais ginklanešiais; išvydę Herkų, jie labai nudžiugo ir, nutempę jį prie medžio, pakorė, o pakartą pervėrė kalaviju411.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Šiam kunigaikščiui išvykus, notangai pradėjo baimintis net to, dėl ko kitados nejautė jokios baimės. Jiems rodėsi, jog niekur jie nerasią tokios slėptuvės, kur nereikėtų būgštauti dėl gresiančių pavojų. Štai dėl to ir Herkus Mantas, jų vadas, pasitraukė su kuriais ne kuriais savo bendrais į dykras; kai, bendrininkams išvykus pamedžioti, jis vienui vienas sėdėjo savo palapinėje, netikėtai jį užtiko brolis Henrikas iš Šenenbergo410, Kristburgo komtūras, ir brolis Helvigas iš Goldbacho su keliais ginklanešiais; išvydę Herkų, jie labai nudžiugo ir, nutempę jį prie medžio, pakorė, o pakartą pervėrė kalaviju411.

Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

Lietuvių, prūsų, sūduvių kariuomenė puolė Vėluvos pilį. Tuo metu notangų, prūsų vyriausiasis vadas Herkus Mantas niokojo Kulmo žemę, triuškino Ordiną Lubavos mūšyje. Mindaugo kariuomenė, padėdama prūsams, niokojo Ordino užnugarį Pavyslyje, Pamedės ir Kulmo žemes.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Šiam kunigaikščiui išvykus, notangai pradėjo baimintis net to, dėl ko kitados nejautė jokios baimės. Jiems rodėsi, jog niekur jie nerasią tokios slėptuvės, kur nereikėtų būgštauti dėl gresiančių pavojų. Štai dėl to ir Herkus Mantas, jų vadas, pasitraukė su kuriais ne kuriais savo bendrais į dykras; kai, bendrininkams išvykus pamedžioti, jis vienui vienas sėdėjo savo palapinėje, netikėtai jį užtiko brolis Henrikas iš Šenenbergo410, Kristburgo komtūras, ir brolis Helvigas iš Goldbacho su keliais ginklanešiais; išvydę Herkų, jie labai nudžiugo ir, nutempę jį prie medžio, pakorė, o pakartą pervėrė kalaviju411.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Šitai išgirdęs, Herkus, jį užjausdamas, du kartus jį išgelbėjo. Tačiau kai ir trečią kartą burtai jam krito, pats atsižadėjo noro išsigelbėti ir iš pagarbos tikėjimui laisva valia pasiaukojo dievui: pririštas ant savo žirgo, jis buvo sudegintas367. Gerai įsidėmėk, kad ir tas pats Herkus, ir daugybė kitų vėliau, priesaika patvirtindami savo žodžius, tikino, jog tuo metu, kai tas ant arklio sudegintas miestietis išleido paskutinį atodūsį, jie išvydo jam iš burnos išskrendant baltų balčiausią balandį.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie Karaliaučiaus pilies užpuolimą Neilgai trukus po to notangų vadas Herkus Mantas subūrė didelę kariuomenę ir atžygiavo į Karaliaučiaus lauką, ketindamas pulti pilį. Susidūrę su juo, broliai su savo ginklanešiais narsiai pasipriešino. Tačiau minėtasis Herkus Mantas, iš tolo pamatęs brolį Henriką Ulenbušą, įtempiantį arbaletą375, pribėgo prie jo, sakydamas: „Šiandien pat pasiųsiu tave į dangų“, ir pervėrė jį savo ietimi, sunkiai sužeisdamas, nors toji žaizda vėliau ir užgijo.