Ilgasis skaitymas · Radvilų giminės istorija
Biržų tvirtovė, Nesvyžiaus teatras ir Radvilų remtos knygos liudija skirtingų giminės šakų veiklą. Straipsnyje aptariamos jų valdos, santuokos, tikėjimo pasirinkimai ir išlikęs paveldas.
Parengė Lietuvos istorijos žinių lobynas · atnaujinta 2026-09-27.
1589 m. Biržuose baigta statyti Kristupo Radvilos Perkūno tvirtovė. Tais pačiais metais miestas gavo Magdeburgo teises. Aplink pilį augo gyvenvietė, o aplink ją driekėsi Radvilų žemės. Ši vieta šeimai buvo ir namai, ir karinė atrama prie Livonijos sienos. Biržų krašto muziejus.
Radvilų palikimo geografija kur kas platesnė: nuo Dubingių ir Kėdainių iki Nesvyžiaus dabartinėje Baltarusijoje ir Olykos Ukrainoje. Vieni giminės nariai vadovavo kariuomenei, kiti finansavo spaustuves, statė bažnyčias, rašė ar kūrė teatrą. Jų valdų ir santuokų istorijoje nuolat pasirodo Kiškos, Goštautai, Chodkevičiai, Olelkaičiai. Giminės apžvalga.
Portretus ir senuosius dokumentus galima apžiūrėti Radvilų parodoje.
Iš kur atsirado Radvilų valdos
Giminė kilo iš Astikų. Ilgainiui išsiskyrė Goniądzo–Medilo, Nesvyžiaus–Olykos ir Biržų–Dubingių šakos. Šie vietovardžiai padeda atpažinti skirtingas šeimos linijas, turėjusias savas rezidencijas ir paveldėtojus. VLE: Radvilos.
| Šaka | Ryškesni atstovai šiame pasakojime | Ką verta sekti |
|---|---|---|
| Goniądzo–Medilo | Mikalojus Radvila II ir jo palikuonys | Ankstyvą Radvilų iškilimą bei valdų telkimą XVI a. pradžioje |
| Nesvyžiaus–Olykos | Mikalojus Juodasis, Našlaitėlis, Pranciška Uršulė | Katalikiškas fundacijas, Nesvyžiaus ordinaciją, biblioteką, teatrą ir portretų rinkinį |
| Biržų–Dubingių | Mikalojus Rudasis, Kristupas Perkūnas, Jonušas, Liudvika Karolina | Evangelikų reformatų globą, Biržų tvirtovę, Kėdainių spaustuvę ir paveldėjimo klausimus |
Ši trijų šakų schema yra orientyras, o ne visas genealoginis medis. Santuokos, bendravardžiai ir valdų perėjimas tarp paveldėtojų ne visada telpa į vieną tiesią liniją; dėl to žemiau pateiktame registre kiekvienas asmuo turi atskirą puslapį ir šaltinį. VLE giminės apžvalga.
Valdos augo per santuokas ir žemės pirkimą. Jonas Radvila, 1513 m. vedęs Oną Kiškaitę, su jos kraičiu gavo Nesvyžių ir Olyką. Šie miestai tapo jo palikuonių atrama. Jonas taip pat įgijo Dusetų, Svėdasų ir kitų valdų, o Vilniuje pasistatydino namus priešais didžiojo kunigaikščio rūmus. Jo sūnus buvo Mikalojus Radvila Juodasis. Jono Radvilos biografija.
Biržų žemes ypač plėtė Barboros ir Mikalojaus Rudojo tėvas Jurgis Radvila, supirkdamas aplinkinių bajorų sklypus. 1561 m. Biržų dvaro inventoriuje minimi keturi svirnai, virtuvė, kepykla ir bravoras. Dar iki bastioninės pilies čia veikė nemažas dvaro ūkis. Biržų kunigaikštystės istorija.
Barbora: penki mėnesiai su karūna
Barbora Radvilaitė pirmąkart ištekėjo už Stanislovo Goštauto. Jam mirus, jaunos našlės gyvenimas pasisuko į valdovo dvarą. Jos ir Žygimanto Augusto slapta santuoka 1547 m. sukėlė pasipriešinimą: priešininkai baiminosi Radvilų įsigalėjimo, karūnavimui nepritarė ir karaliaus motina Bona Sforza.
Barbora karūnuota Krokuvoje 1550 m. gruodžio 7 d. Ji jau sirgo, o 1551 m. gegužės 8 d. mirė. Žygimantas Augustas atlydėjo jos palaikus į Vilnių. Karalienė palaidota Katedroje, kur jos palaikai vėl aptikti 1931 m. Gimimo metai tebėra apytikriai – VLE nurodo apie 1520–1522 m. Barboros biografija.
Du Mikalojai ir skirtingi jų palikuonių keliai
Mikalojus Rudasis buvo Barboros brolis, Mikalojus Juodasis – jų pusbrolis. XVI a. viduryje abu užėmė aukštas valstybės pareigas. Juodasis tapo LDK kancleriu ir Vilniaus vaivada, buvo artimas Žygimanto Augusto patarėjas. 1547 m. jis išsirūpino kunigaikščio titulą. Juodojo biografija.
1547 m. imperatoriaus privilegijos kunigaikščių titulą patvirtino Juodajam ir Rudajam. Kunigaikščių titulas vartotas antspauduose, genealogijose ir užrašuose prie portretų bei kitų meno kūrinių. Valdovų rūmų muziejaus parodoje rodyti abu 1547 m. diplomai, medaliai ir vėlesni gobelenai, kuriuose įvykis jau paverstas giminės atminties scena. Valdovų rūmų muziejaus parodos aprašas.
Juodasis rėmė Reformaciją ir 1563 m. Brastoje išleistą Bibliją lenkų kalba. Tačiau jo sūnūs pasirinko katalikybę: Našlaitėlis tapo katalikiškų fundacijų rėmėju, o Jurgis – kardinolu. Rudasis ir jo palikuonys ilgiau išlaikė evangelikų reformatų tradiciją. Rudojo vardas siejamas ir su 1564 m. pergale prie Ulos bei atsisakymu pasirašyti 1569 m. Liublino unijos aktą. Juodasis, Rudasis, Našlaitėlis ir kardinolas Jurgis.
Knyga, tikėjimas ir šeimos pasirinkimai
Brastos Biblijos antraštiniame lape nurodyta, kad knyga 1563 m. išspausdinta Brastoje Mikalojaus Radvilos Juodojo lėšomis. Tai visas Senojo ir Naujojo Testamento vertimas į lenkų kalbą, parengtas evangelikų reformatų aplinkoje. Parodoje pateikiama šio antraštinio lapo reprodukcija. Polonos katalogo įrašas per „Wikimedia Commons“, Biržų muziejus apie Brastos Bibliją.
.jpg){kind=link}
Radvilų konfesinė priklausomybė skyrėsi. Juodojo sūnus Jurgis Radvila tapo Katalikų Bažnyčios kardinolu, o Biržų–Dubingių šakos atstovai toliau globojo evangelikų reformatų bendruomenes. Sofija Olelkaitė, ištekėjusi už Jonušo Radvilos, vėliau buvo gerbiama kaip stačiatikių šventoji. Tačiau istorikas Tomaszas Kempa atkreipia dėmesį, kad su 1600 m. santuoka susiję dokumentai liudija jos katalikų tikėjimą. Vėlesnis kultas nėra jos gyvenimo meto konfesijos įrodymas. Valdovų rūmų muziejaus apžvalga, Jurgio Radvilos biografija, Tomasz Kempa, 2022, p. 158–160.
| Šeimos ryšys | Asmenų puslapiai |
|---|---|
| Brolis ir sesuo | Mikalojus Rudasis ir Barbora |
| Juodojo sūnus | Mikalojus Kristupas Našlaitėlis |
| Rudojo sūnus | Kristupas Perkūnas |
| Kristupo II sūnus | Jonušas Radvila |
| Boguslavo ir Onos Marijos duktė | Liudvika Karolina |
Paskutinių trijų ryšių šaltiniai: Perkūno, Jonušo ir Liudvikos Karolinos biografijos.
Biržai: pilis ir keli šimtai kaimų
Kristupas Perkūnas pirmąją Biržų bastioninę tvirtovę statė 1586–1589 m. Pylimai ir bastionai buvo pritaikyti artilerijos karui. Miesto savivaldos privilegiją 1589 m. kovo 9 d. suteikė valdovas Zigmantas Vaza; parodoje rodomas kitas dokumentas – kataloge gegužės 1 d. datuojamas Kristupo Radvilos raštas Biržams. Biržų muziejus, rašto katalogo kortelė.
XVII a. vidurio Biržų kunigaikštystę sudarė penkios pagrindinės valdos: Biržai, Papilys, Nemunėlio Radviliškis, Salamiestis ir Saločiai. Muziejus nurodo maždaug 36 000 hektarų apgyvendintos teritorijos, neskaičiuojant dalies girių, vandenų ir tuščios žemės. Kristupo II ir Jonušo laikais čia buvo vienas miestas, keturi miesteliai ir apie 250–300 kaimų bei dvarelių. Tai vieno valdų komplekso mastas, ne visas Radvilų turtas. Už karinę tarnybą žemės gaudavo ir totoriai; jų kavalerija tarnavo Biržų piliai. Biržų kunigaikštystės aprašas.
1704 m. švedai tvirtovę susprogdino. XIX a. pradžioje baigėsi ir Radvilų valdymas: 1811 m. Dominykas Jeronimas Radvila Biržų valdas pardavė Mykolui Tiškevičiui. Biržų krašto muziejus.
Našlaitėlio kelionė ir Nesvyžius
Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis 1582–1584 m. keliavo po Šventąją Žemę, Siriją ir Egiptą. Kelionės aprašymas išleistas 1601 m. Jo remti kartografavimo darbai truko ne vienus metus; 1613 m. pasirodė didysis LDK žemėlapis. Našlaitėlis finansavo ir organizavo darbą, kuriam reikėjo keliautojų, matuotojų bei raižytojų pastangų. LNDM apie Našlaitėlį.
Nesvyžiuje augo šeimos rezidencija. Rūmai, galerijos, archyvas ir arsenalas ilgainiui sudarė dešimties sujungtų pastatų ansamblį aplink šešiakampį kiemą. Dievo Kūno bažnyčia tapo giminės laidojimo vieta. UNESCO aprašytą kompleksą sudaro ir parkai bei tvenkiniai; jo statybos bei pertvarkymai apima kelis šimtmečius. Radvilos čia šeimininkavo iki 1939 m. UNESCO: Nesvyžiaus kompleksas.
Kėdainiai: mokykla, spaustuvė ir 1655 metų sutartis
Jonušas Radvila rūpinosi Kėdainių mokykla: 1649 m. ji pertvarkyta į gimnaziją. Mieste įsikūrė Joachimo Jurgio Rheto spaustuvė. Jonušo biografija.
1653 m. joje išspausdinta „Knyga nobažnystės krikščioniškos“. Lietuvišką giesmių, pamokslų, maldų ir katekizmo rinkinį rengė Steponas Jaugelis Telega, Samuelis Minvydas ir Jonas Božimovskis. Vrublevskių bibliotekos paroda.
Po dvejų metų šalį niokojo karas. Rusijos ir kazokų kariuomenei užėmus Vilnių bei Kauną, o švedams priartėjus prie Lietuvos, Jonušas ėmė derėtis su Švedija. 1655 m. spalio 20 d. Kėdainių sutartimi siekta nutraukti uniją su Lenkija ir sudaryti naują sąjungą su Švedija. Dėl šio sprendimo jis susidūrė su Respublikos šalininkų pasipriešinimu. Metų pabaigoje mirė Tykocino pilyje. VLE: Jonušas Radvila.
Liudvika Karolina: paveldėtoja, kurios rankos siekė valdovų sūnūs
Liudvika Karolina gimė 1667 m. Karaliaučiuje. Jos tėvas buvo Boguslavas Radvila, motina – Jonušo duktė Ona Marija. Anksti likusios našlaitės auklėjimu rūpinosi globėjai, o didžiules valdas LDK prižiūrėjo ekonomai ir valdytojai.
Jos santuokos rūpėjo ir Abiejų Tautų Respublikos valdovui Jonui Sobieskiui, kuris norėjo ją ištekinti už savo sūnaus Jokūbo. 1681 m. ji ištekėjo už Brandenburgo markgrafo Liudviko, o jam mirus – 1688 m. už Neuburgo kunigaikščio Karolio Filipo. Kunigaikštytė skyrė stipendijas jaunuoliams iš LDK, rėmė jų mokslą Vokietijos universitetuose ir siuntė studentus į Angliją bei Škotiją. Liudvikos Karolinos biografija.
Jos lėšomis 1684 m. Karaliaučiuje pakartotinai išleista „Knyga nobažnystės krikščioniškos“. Antraštiniame lape palikti senieji 1653 metai, Kėdainių vietovardis ir Rheto vardas. Tikrąją leidimo vietą bei laiką nustatė bibliografai. Bibliotekos saugomo leidinio aprašas.
Nesvyžiaus scenoje
XVIII a. Nesvyžiuje vaidinti spektakliai, kuriems pjeses rašė Pranciška Uršulė Višnioveckytė-Radvilienė, Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės žmona. 1748 m. rūmuose įrengta atskira teatro salė, dar dvi scenos veikė vasaros rezidencijoje Alboje. Kunigaikštienė pati statė spektaklius. Po jos mirties išleistas šešiolikos pjesių rinkinys.
Vėliau trupėje greta mėgėjų vaidino profesionalai, plėtėsi kapela, atsirado baleto mokykla. Jeronimo Florijono Slucko teatre dirbo atvykėliai iš Gdansko ir Vienos, baleto mokėsi miestiečių ir valstiečių vaikai. 1760 m. jam mirus, Slucko ir Nesvyžiaus trupės sujungtos. Didikų teatrų istorija.
Ką galima atpažinti šiandien
| Vieta | Išlikęs paveldas ir jo istorija |
|---|---|
| Biržai | Atkurta tvirtovės rezidencija. Radvilų statybų, karų ir atstatymo laikotarpiai aprašyti pilies istorijoje. |
| Dubingiai | Buvusios reformatų bažnyčios vieta ir Radvilų panteonas. Čia 2009 m. perlaidoti tyrimų metu rasti giminės palaikai. VLE: Juodasis. |
| Kėdainiai | Reformatų bažnyčia ir kunigaikščių mauzoliejus. Kėdainių krašto muziejus. |
| Nesvyžius | Rūmų ansamblis, Dievo Kūno bažnyčia ir parkai. UNESCO. |
| Vilnius, Vilniaus g. 24 | Jonušo Radvilos rūmų dalis, kurioje veikia dailės muziejus. Rūmų istorija. |
Vilniaus rūmų atstatymo istorijoje pravertė mažas daiktas – Sebastiano Dadlerio medalis su ansamblio vaizdu. Pagal jį 1984 m. atkurtas vakarinis paviljonas. Muziejus pabrėžia, kad medalyje galėjo būti pavaizduotas dar tik planuojamas, ne visas pastatytas ansamblis. Vėlesni restauratoriai turėjo spręsti, kiek šiuo atvaizdu pasikliauti. LNDM: Radvilų rūmų pastatas.
Portretai taip pat turi savą istoriją. Parodoje rodomas Perkūno paveikslas nutapytas Marcello Bacciarelli 1781 m. – praėjus 178 metams po didiko mirties. Juodojo ir Rudojo raižiniai sukurti XVII a., Našlaitėlio atvaizdas – XVIII a. Šiuose kūriniuose Radvilas matome tokius, kokius juos norėjo prisiminti vėlesnės kartos. Portretai ir jų katalogų nuorodos.
Laidotuvės ir giminės atmintis
Radvilų laidojimo vietos išsidėsčiusios keliuose giminės centruose. Dubingiuose archeologų rasti palaikai susieti su Biržų–Dubingių šakos atstovais ir 2009 m. perlaidoti buvusios reformatų bažnyčios vietoje. Kėdainių reformatų bažnyčios mauzoliejuje išliko kunigaikščių sarkofagai, o Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčios kriptoje laidoti kitos šakos nariai. Tai trys skirtingos atminties vietos, susijusios su skirtingomis šakomis ir konfesinėmis tradicijomis. Kėdainių krašto muziejus, UNESCO apie Nesvyžių, Valdovų rūmų parodos aprašas.
Sarkofagai, įkapės, karsto portretai ir laidotuvių spaudiniai liudija, kaip didiko mirtis buvo paverčiama viešu giminės statuso pasakojimu. Jie nėra vien biografijos iliustracijos: audinys ar antkapio įrašas gali suteikti duomenų apie aprangą, heraldiką, titulavimą ir laidojimo papročius. Tokių daiktų prasmę galima nustatyti tik kartu su jų radimo vieta ir muziejiniu aprašu. Valdovų rūmų muziejus: Radvilų relikvijos ir laidotuvių kultūra.
Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų
Radvilų istorija nesibaigė XVIII a. Dominykas Jeronimas Radvila 1812 m. savo lėšomis suorganizavo ulonų pulką ir kariavo Napoleono Didžiojoje armijoje; 1813 m. buvo sunkiai sužeistas prie Hanau ir mirė. Jis buvo paskutinis Nesvyžiaus šakos vyras, o Nesvyžiaus ir Olykos ordinacijos 1814 m. atiteko Antanui Henrikui Radvilai. Dominyko Jeronimo biografija, Antano Henriko biografija.
Antanas Henrikas buvo kompozitorius ir 1815–1831 m. Poznanės didžiosios kunigaikštystės vietininkas. Jo palikuonių politinės karjeros jau vyko Prūsijos, Vokietijos ir atkurtos Lenkijos valstybės aplinkoje: Ferdinandas Frydrichas veikė Prūsijos ir Lenkijos politikoje, o jo sūnus Jonušas Pranciškus po 1918 m. vadovavo Lenkijos konservatoriams. Šiuos žmones su ankstesne LDK istorija jungė giminystė ir paveldėtos ordinacijos, tačiau jų veiklos politinis kontekstas jau buvo kitas. VLE: Radvilos, Ferdinandas Frydrichas, Jonušas Pranciškus.
Trumpa laiko juosta
| Data | Įvykis | Šaltinis |
|---|---|---|
| 1547 m. | Juodajam ir Rudajam patvirtinti kunigaikščių titulai | Valdovų rūmų muziejus |
| 1563 m. | Brastoje išleista Radvilos Juodojo finansuota Biblija | Leidinio kortelė |
| 1589 m. | Baigta pirmoji Biržų bastioninė tvirtovė, miestui suteiktos Magdeburgo teisės | Biržų muziejus |
| 1613 m. | Pasirodė Našlaitėlio remtas LDK žemėlapis | LNDM |
| 1653 m. | Kėdainiuose išspausdinta „Knyga nobažnystės krikščioniškos“ | Vrublevskių biblioteka |
| 1813–1814 m. | Mirus Dominykui Jeronimui, Nesvyžiaus ir Olykos ordinacijos perėjo kitai giminės linijai | VLE |
Giminės žmonės
Čia surinkti 58 šaltiniais identifikuoti istoriniai asmenys: giminės nariai ir jų sutuoktiniai. Registras apima XV–XX a. biografijas, tačiau nėra visų palikuonių genealoginis medis. Kai tikslios datos nepatvirtintos, nurodytas tik amžius. Kiekvienas vardas veda į atskirą puslapį.
Plačiau apie giminę
Valdovų rūmų muziejaus dviejų knygų kataloge „Radvilos. Kunigaikščių istorija ir paveldas“ (2020) pristatomi giminės portretai, dokumentai, knygos, gobelenai, papuošalai ir ginklai. Leidinio aprašas.